Skyrybos – tai įtempta ir skausminga situacija dažnam. Kaip galima būtų ją palengvinti?

Pirmiausia paleisti. Paleisti su dėkingumu. Prisiminti, ką gero kūrėte ir kaip tai darėte kartu, taip pat bendro gyvenimo smagius momentus.

Pasistengti, kad nebūtų „draskymųsi“, kad santykiai, kiek tai įmanoma, išliktų draugiški, kol išsiskyrimo procesas dar vyksta. Paskui jau galima į skirtingas puses keliauti, bet sugebėti išsaugoti tokius santykius, kad bet kada susitikus, valiotumėte susėsti ir draugiškai, kaip draugas su draugu, pasikalbėti.

Taip pat neprisileisti į save varginančių minčių. Nekaltinti, neieškoti kas kaltas, neanalizuoti.

Ir čia jau labai reikšmingas darbas su savimi, tačiau tik tiek, kiek tame išmoktos pamokos, kad ateityje nebekartoti tų pačių klaidų, kad jas atpažinti. Taip pat svarbu nebesigilinti į kito žmogaus klaidas, o susitelkti ties savimi.

Dargi norisi atkreipti dėmesį: susikoncentruoti ties savimi šioje padėtyje tam, kad pasiimti naudingą patirtį, bet nesusireikšminant pačiam ar nesureikšminant tos situacijos, kitaip, nepanirti į aukos vaidmenį. Geresnis požiūris: stengėmės, kiek galėjome, kiek mokėjome, kažkur padarėme klaidas, nors klaidos tos – tai tik pamokos iš tiesų. Peržvelgti, ką išmokau jau tame, o ką reikėtų dar ateičiai išmokti.

Draugiškumas čia svarbus tiek su savimi, tiek ir su tuo žmogumi, ypač jeigu yra vaikai.

Vaikai myli ir tėtę, ir mamą lygiai taip pat, jiems šie įvykiai – dar didesnė tragedija nei vyrui ir moteriai. Taigi visų pirma derėtų galvoti apie vaikus. Būtent jie gali būti tas vienijantis taškas draugiško santykio išlaikymui skyrybų metu. Jeigu jau dėl savęs sunku, tai dėl vaikų pasistengti susitarti kuo draugiškiau ir švelniau jų atžvilgiu.

Liūdnoka tampa matant, kai vykstančios skyrybos (daiktų dalijimasis, tėvų asmeniškumai) nustelbia viską, atrodo vaikai tame lyg ir užmirštami. Kaip nesielgti ir kaip pasielgti geriau, kad vaikai taip nekentėtų tėvams skiriantis?

Nekristi į aukos vaidmenį, nes tai baisiausia, kas gali atsitikti.

Net jei vaikų ir nėra, tai yra labai nedraugiška su savimi. Ta savigrauža, kito žmogaus kaltinimas, pereinantis į neapykantą – visiškas karas, kova.

Esant vaikams – tai visiška tragedija.

Į situaciją žvelgti: taip, yra toks rezultatas, na nepavyko. Ir žiūrėti pirmyn, suvokti, ką esant šitame taške galima padaryti dabar, kaip švelniausiai tą praeiti, draugiškiausiai vaikų ir mūsų abiejų atžvilgiu, kokią naudą, kokias pamokas pasiimti visiems.

Ką reiškia tapti auka? Tai sureikšminti savo nelaimę ar savo savijautą, kas vaikų atžvilgiu būtų visiškas savanaudiškumas.

Pirmiausia reiktų pagalvoti apie vaikus. Ir kalbėtis su vaikais, aiškinti vaikui, kad jis nieko neprarado, kad ir tėtė, ir mama lygiai taip pat jį myli, tiesiog tėtei ir mamai nepavyko išsaugoti tarpusavio meilės, bet su vaiku tai nieko bendro neturi ir meilė vaikui lygiai tokia pat, kaip ir buvus. Dalytis ir tuo, jog tėtei ir mamai labai liūdna dėl to, kad taip atsitiko, kad jie labai norėjo, kad vaikui būtų gerai.

Daryti tai nuoširdžiai, taip kaip jaučiama. Juk vaikas net nesupranta, kas vyksta.

O kas tokioje situacijoje dedasi toje mažoje širdutėje? Kaip jaučiasi tame vaikai?

Vaikui – tai tas pats kaip mirtis, kaip prarasti tėvus arba vieną iš tėvų.

Dažnai vaikai prisiima kaltę sau, čia yra baisiausias dalykas. Tėvai apie tai net nepagalvoja, o vaikas jaučiasi kaltas, mąsto: „Galbūt dėl manęs čia išsiskyrė.“. Ir jam sugriūna visas pasaulis. Todėl aiškinti šituos dalykus būtina. Pasakyti: „Mes tave labai, labai mylime. Nėra čia kaltų, tiesiog tėveliui ir mamytei nepavyko išsaugoti meilės.“

Taigi su vaiku derėtų tartis, kaip jam būtų geriausia, kiek jis norėtų matytis su mama, kiek su tėte, kaip padaryti, kad jam palengvėtų tame.

Visas dėmesys iš tikrųjų turėtų būti sutelktas į vaiką arba į vaikus.

Pasibaigus skyrybų procesui prasideda kitas gyvenimo etapas, tačiau jis toli gražu ne visad lengvumu dvelkia. Kaip išjudėti iš to liūno po skyrybų ir tuo pačiu neįbristi vėl į tą pačią balą?

Užstrigus toje situacijoje vertėtų pastebėti savo mintis. Matomai yra kelios įkyrios mintys, neatitinkančios tikrovės ir į jas yra įsikibta. Atradus, klausti ar tai tikrai tiesa. Pavyzdžiui: ar tikrai esu kaltas aš, ar tikrai yra kaltas kitas žmogus, ką reiškia kaltas, ar tame iš tikrųjų yra kažkokia kaltė ar tai yra virsmas? Po truputėlį keisti savo požiūrį, mažais žingsniais. Ar tikrai buvo įmanoma kažką atlikti kitaip? Iš kart atsakyti sau į tą klausimą: ne, netiesa, nes nevyko kitaip, reiškia yra padaryta taip, kaip geriausiu būdu galima buvo padaryti, pagal tai, kiek tuo metu turėta žinių, suvokimo. Juk kiekvienas nori, kad būtų gerai ir nekuria specialiai blogų situacijų.

Pasistengti nebetelkti minčių į praeitį, o susikoncentruoti ties dabartimi ir ateitimi, labiausiai ties dabartimi.

Suteikti sau laisvę: prasideda naujas šviesus mano gyvenimo etapas.

Matyti teigiamus dalykus, būti šviesiojoje pusėje. Galvojant apie praeitį – pasiimti tai, kas pozityvu, o ateitį kurti su teigiamomis mintimis, kad viskas bus puiku.

Norint ateityje išvengti panašios situacijos, reikalingi vidiniai pokyčiai. Tai ir yra tos išmoktinos pamokos, apie kurias kalbu. Tai jau visai kitas požiūris į artimą žmogų, į bendrą gyvenimą. Dėkingumo, draugiškumo, priėmimo pamokos. Į viską žvelgiant paprasčiau, be didesnių reikalavimų ir lūkesčių. Deja, dažnai tik per skausmingą patirtį įgyjamas supratingumas, kad viskas nėra savaime suprantama, kad norint gero rezultato, reikalingas geranoriškumas ir bendros pastangos.

Galbūt visi šie žingsneliai, tai ir yra žengimas link taip dažnai minimos meilės sau, meilės sau, nuo kurios tiesiogiai priklauso mūsų gebėjimas ir artimą mylėti? O tas taikus būvis su savimi, tuomet ir su aplinkiniais – tai konkreti mūsų meilės išraiška, kaip kad ir mąstant apie vaikus, gebėjimas perlipti per save (savus skausmus, asmeniškumus)?