Kai sulaukiau šio klausimo, pirmas atsakymas buvo:
- Visai nebendrauk - saugok save!
Tačiau būna, kad visai atsiskirti nesigauna: tai artimas žmogus, vadovas, kolega, kaimynas, vaiko mokytoja ar kitas žmogus, kurio taip paprastai iš savo gyvenimo negalime patraukti. Beje, raktinis žodis klausime buvo ,,viskas", t.y. ne kažkas konkretaus, o viskas iš eilės: negeras oras, blogas šefas, per maža alga, nevykę draugai ir pan.
Na, tuomet yra kitas būdas - bendrauti, tačiau jo ar jos negatyvizmą priimti kaip tam tikrą dvasios ligą. Juk negalią turintys žmonės nėra kalti dėl savo situacijos (na taip, atsakomybė ir čia yra, bet aš ne apie tai šį kartą). Mes juos priimame tokius, kokie yra. Taip ir su dvasios ligomis vertėtų elgtis.
Ar tikrai tas, kuris nemato kuo džiaugtis yra sergantis? Taip! Nes gerų dalykų yra visuomet ir visų gyvenimuose. Mes patys renkamės, kur kreipti savo dėmesį. Kaip su ta pusiau pripildyta stikline: ji pusiau tuščia, pusiau pilna arba tiesiog - yra tiek vandens, kiek yra.
Žinoma, visiems nutinka įvairių dalykų: liga, darbo netekimas, išsiskyrimas ir pan. Bet ir čia renkamės patys - vertinti tai kaip blogą ar tiesiog priimti visa, kas nutiko, pasidaryti išvadas ir ieškoti būdų situaciją pakeisti. Visuomet laimi tas, kuris nekaltina likimo, kitų žmonių, aplinkybių, o ieško ką gali esamu metu padaryti pats. Kas ieško ir klausia būtinai randa: sprendimą, atsakymą, išeitį. Patys renkamės savo reakcijas.
Jei žmogus renkasi kaltinti visus aplinkui ir nuolat randa dėl ko būti nelaimingas - jis serga. Serga jo vidinė esybė, negebanti prasimušti pro negatyvizmo kiautą ir parodyti, kad saulė šviečia ir tamsų lapkritį, o gėlės žydi sniego kalnuose.
Diena iš dienos patys save auginame - priimdami ar atmesdami, neigdami ar sutikdami.
Ar galima kažkuo padėti tam, kuris šalia ir vis negerai nusiteikęs? Atvirai sakau - nežinau. Padėti sau gali tik pats žmogus. Jei jis to nenori, bus bejėgė ir geriausių gydytojų, psichologų, bioenergetikų armija... Tačiau vilties prarasti neverta - yra aukštesnės jėgos, Dievas, angelai - štai jų pagalbos visuomet galima prašyti ir tikėti, kad vienu ar kitu būdu atsakymas ateis. Galbūt tai bus to žmogaus pasitraukimas iš artimos aplinkos, o gal nutiks kažkas (nebūtinai išoriškai ir labai grandioziško), kas pakeis jo nusistatymą...
Svarbu savęs nekaltinti dėl kito žmogaus blogos nuotaikos ir neleisti, kad mumis manipuliuotų: ,,Tu kaltas/kalta dėl to, kad man negera." Tai netiesa. Jokios kaltės nėra (nebent sąmoningai kankiname, tyčiojamės ar kitaip kenkiame - bet juk to nedarome, tiesa?)
Na ir visuomet verta pasitikrinti: gal aš tapau bambekliu/bambekle ir kitas tik atspindi mane? Būna ir taip. Tuomet tenka tai pripažinti ir... keisti tai, ką pakeisti galima. O galima visuomet! Kai gėlė nori žydėti, ji prasiskverbia ir pro akmenis...
Skaityti komentarus