Kai pradedi judėti savęs link, prarandi daugelį žmonių, kuriems buvai patogus dėl savo nelaisvės, lengvo valdomumo ir įpročio skubiai atsisakyti savo nuomonės.
Tavęs laukia nemažai karčių atradimų apie tai, iš ko iš tiesų buvo sudarytas tavo gyvenimas – gyvenimas, kuriame pats nieko nesprendei, už nieką neprisiėmei atsakomybės ir nieko nesirinkai.
Tuos, kuriems daugiau nepavyks įteigti tau kaltės jausmo, užkrauti visų įmanomų skolų ar manipuliuoti tavo įprastomis reakcijomis, tu akimirksniu nustosi dominti.
Ir būtent jie apkaltins tave tuo, kad jų „nuotolinio valdymo pultelis“ daugiau nebeveikia.
O tu tik nusišypsosi. Ir jo netaisysi.
Tu nustosi pirkti meilę... Ir nustosi ją pardavinėti.
Nustosi stengtis pelnyti pritarimą.
Nustosi jausti pareigą rūpintis tuo, ką apie tave galvoja kiti, palikdamas šią užduotį tiems, kurie dieną naktį stebi tavo gyvenimą.
Savyje atrasi dar vieną priešą, kuris vis bandys zirzti tau į ausį:
„Juk viskas buvo gerai. Kam tau reikalinga šita revoliucija?“
Tačiau ir šis priešas išnyks kartu su baime, kai tik išdrįsi pažvelgti jai tiesiai į akis.
Kelias į save nėra revoliucija, nes tu su niekuo nekovoji.
Tu tiesiog grįžti į apleistus savo sielos namus.
Tau teks juos išvalyti iki blizgesio, išvežti tonas susikaupusio šlamšto ir su meile pripildyti tuo, ko tau iš tiesų reikia.
Ir tai – vienas prasmingiausių darbų pasaulyje.
Nebijok būti savimi.
Bijok būti visų, išskyrus save.
Skaityti komentarus