°C
      2018 09 24 Pirmadienis

      Nepagrįstas kaltės jausmas. Kaip jo atsikratyti?

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      2018-07-11 10:00:00
      2018-07-11 10:00:00

      Apie gyvenimu džiaugtis neleidžiantį kaltės jausmą, savigraužą, nerimą kalbamės su psichologe Aiste Garškaite, dirbančia Žmogaus psichologijos studijoje.

      Klaidų gyvenime padarome kiekvienas, tačiau vieni iš jų pasimoko ir eina tolyn, o kiti nuolat save kaltina dėl praeities poelgių ir dėl to negali ramiai gyventi. Kokie turėtų būti pirmieji žingsniai teigiamų pokyčių link?

      Deja, universalių patarimų ar receptų nėra ir negali būti. Neprisimenu, kieno tai posakis, bet gerai atspindi patarimų ir populiariosios psichologijos naudą: „Geri patarimai nieko nekainuoja ir jų vertė dažniausiai lygi jų kainai.“ Manau, pirmas žingsnis būtų pripažinimas, kad man tai yra problema ir turėti motyvacijos ieškoti būdų norimam pokyčiui pasiekti. Būdų yra įvairių: tikslinės literatūros skaitymas ir įgytų žinių taikymas savo gyvenime, domėjimasis kitų žmonių patirtimi ir kaip jiems yra, kreiptis pagalbos į specialistus – psichologus, psichoterapeutus.

      Savikritika ir savigrauža. Kas kiekvienai iš jų būdinga?

      Kai pas mane ateina žmogus, visų pirma stengiuosi suprasti, kokią reikšmę ir prasmes šiems žodžiams, sąvokoms jis teikia ir kaip tai pasireiškia jo gyvenime, tik tada galime kartu ieškoti būdų, kaip pasiekti norimą pokytį. Sakyčiau, savikritika žmogaus pokyčiui ir ypač profesiniam tobulėjimui yra labai reikšmingas faktorius. Tai leidžia save pamatyti tarsi iš šalies, įvertinti pokytį, kurį esu pasiekęs ir į ką vertėtų orientuotis. Savigrauža, saviplaka, savęs kaltinimas, kai nepadaryta realios skriaudos kitam žmogui, nėra vien tik negatyvus savęs vertinimas, bet ir savotiškas netiesioginis būdas išvengti atsakomybės ir pasekmių už savo poelgius. Schema: noriu, bet nedarau, nes vis tiek susimausiu, man nepavyks.

      Manoma, kad savigrauža būdinga žemos savivertės žmonėms. Ar remdamasi savo darbine praktika galite tai patvirtinti?

      Nedrįsčiau remtis vienu veiksniu, vertindama žmogaus savivertę. Tačiau pritarčiau, kad savigrauža ir didelis pergyvenimas dėl to, ką žmogus laiko nesėkme, gali turėti didelę įtaką jo santykiams su kitais žmonėmis, sunkinti sprendimų priėmimą ir darymą to, kas jam iš tikrųjų yra svarbu gyvenime.

      Kaip su tokiu žmogumi turėtų bendrauti artimieji, draugai, kad jam padėtų, o ne dar labiau pakenktų?

      Manau, būtų svarbu, kad aplinkiniai palaikytų, paskatintų, tačiau neprisiimtų atsakomybės už žmogų ir nepultų jo gelbėti ar guosti. Kiekvienas iš mūsų pats renkasi, kaip jam būti ir save išreikšti šiame gyvenime.

      Turbūt nesuklysiu sakydama, jog savigrauža neatsiejama nuo nerimo. Kokie efektyviausi būdai nusiraminti? Arba kaip prisijaukinti nerimą, kad jis kuo mažiau trukdytų gyventi?

      Sakyčiau, savigrauža susijusi labiau ne su nerimastingumu, o su depresyviomis nuotaikomis, nes savigrauža nukreipta į tai, kas buvo praeityje, o ne tai, kas gali įvykti ateityje. Tam tikro nerimo lygio mums gyvenime vargiai pavyks išvengti, nes homeostazė nebūdinga nei gamtoje, nei mūsų vidiniame pasaulyje, nors mes to ir siekiame. Sumažinti patiriamą įtampą ir streso lygį gali efektyviai padėti relaksacinės technikos, sąmoningo dėmesingumo („mindfullness“) praktika.

      Kaip atskirti sveiką nerimą nuo liguisto, kurį jau reikia gydyti?

      Kaip minėjau, nerimauti darant kažką naujo, neįprasto savo gyvenime yra savaime suprantama, tačiau, jei tai ima trukdyti kasdieniam gyvenimui, vertėtų kreiptis į psichinės sveikatos specialistus – psichiatrus, psichoterapeutus, psichologus. Nerimo sutrikimas priklauso nuotaikos sutrikimų grupei, kurio diagnostika yra gydytojų psichiatrų kompetencija.

      Esu girdėjusi posakį, kad ramybė reikalauja aukų. Gal galite jas įvardinti?

      Pritarčiau iš dalies, reikalauja ne aukų, o pastangų. Jei žmogus jaučia kokį nors trūkumą ar sunkumą savo gyvenime, svarbu išsiaiškinti, ką jis daro ir yra daręs, kad tai pasikeistų. Jei norisi daugiau vidinės ramybės, dėl to gali tekti rimtai padirbėti.

      Ar galima teigti, kad savigrauža, saviplaka – mūsų tautiečių genuose? O gal lietuviai dėl savo nesėkmių labiau linkę kaltinti kitus? Pastariesiems gyventi lengviau.

      Neatsakysiu tiesiai, nes nemėgstu užsiimti apibendrinimais tautos ar bendruomenės mastu, tačiau siūlyčiau kiekvienam skaitytojui pagalvoti, kaip jis save vertina ir mato. Psichologijoje yra naudojamas toks terminas kaip „kontrolės lokusas“. Vieniems žmonėms būdingas labiau išorinis, kitiems – vidinis. Išorinis kontrolės lokusas, kai žmogus jaučiasi, kad gyvenime gali labai mažai ką pakeisti ir pats nelinkęs prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą. Tokie žmonės labiau linkę kaltinti kitus, nepalankias aplinkybes, tai toks „bambėtojų“ tipas, kuris linkęs ieškoti, kodėl negali kažko padaryti. Jiems taip pat labiau būdinga ir perdėta savigrauža, kuri turi ir antrinę naudą – jei aš save viskuo kaltinu, tuomet man nereikia nieko daryti. Toks paradoksalus būdas išvengti aktyvumo savo gyvenime.

      Žmonės, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas gyvena tarsi vadovaudamiesi posakiu, kad kiekvienas yra savo laimės kalvis. Susidūrus su sunkumais, jie aktyviai ieško pagalbos ir naujų galimybių sau padėti. Noriu priminti Tibeto dvasinio vadovo Dalai lamos XIV posakį: „Jei manote, kad esate per maži savo gyvenime kažką pakeisti, pabandykite miegoti viename kambaryje su uodu.“ Linkiu visiems mums kuo dažniau būti savo gyvenimo autoriais.

      Skaityti komentarus