Jei tik mes matytume, kaip viskas kaupiasi ir grįžta atgal... Sėjame meilę - grįžta meilė, sėjame apgaulę - grįžta apgaulė. Dalijamės šiluma - patys sušylame, spjaudomės pagieža - apaugame pagiežos gleivėmis. Gobšumas užveria širdis, dosnumas turtina sielas...
Viskas grįžta...
Tie, kas nori matyti - regi. Tie, kas nori klausyti - girdi. Tie, kas ieško - supranta...
Visi įvykiai turi savo paaiškinimus. Kiekviena situacija turi savo sėklą, kuri išdygsta...
Ir visa ko pradžia - mes patys. Ne tėvai, sutuoktiniai, draugai, kaimynai, viršininkai - mes patys...
Jei visi žmonės tai žinotų ir patirtų - žemė taptų rojine planeta. Neliktų to, kas skiria, griauna, naikina. Nes tai, ką darau kitam - net jei tai ne žmogus, o gyvūnas ar augalas - darau sau.
Viskas taip paprasta, bet... Rūkas apgaubęs širdis, protus, akis, ausis... Ir tik pats žmogus savo noru ir laisva valia gali rūką išsklaidyti.
O tada... Susidėlioja visos išsibarstę dėlionės detalės ir prieš akis ryškėja tobulas pasaulio vaizdas. Toks, koks yra ir turi būti.
O tie kiti, kurie elgiasi gal ne taip, kaip mums norisi? Jie taip pat turi vietą darnos paveiksle. Visi esame reikalingi, o tai, kas nutinka yra būtina situacijos dalyviams. Kažkam - kad išvystų per kitą save. Kitam - kad pajaustų tai, ką jo vietoje kažkada jautė kitas. Dar kitam - kad kauptų patirtį, kurie vieną akimirką (kažkuriame gyvenime) atvers akis ir širdį...
Ar mums reikia taisyklių? Taip, bet ne tų, kuriomis apsitveria žmonės. Taisyklės jau sukurtos ir puikiai regimos. Autorius - gamta. Pavasaris - vasara - ruduo - žiema... Sudygsta tik pasėtos sėklos, o kaita yra būtina visam gyvam pasauliui...
Jei tik mes matytume...
Skaityti komentarus