Paskutinį kartą tėvas pakelia ant rankų vaiką. Paskutinį kartą motina tave pabučiuoja prieš išeinant. Paskutinį kartą su draugais sėdi prie ežero iki aušros. Paskutinį kartą už tavo nugaros užsiveria senų namų durys ir jie girdi, kaip nutolsta žvyruotu takeliu tavo žingsniai.

Todėl gyvenimas toks gudrus - niekada neateina kaip pabaiga, visada apsimeta pradžia. Vis sako: dar vienas pavasaris, dar vienas sekmadienis, dar vienas tavo vakaras. Ir tik po daugelio metų pamatai, kad artėjo ne kokia nors bijota audra, nelauktas karas ir net ne senatvė. 

Atėjo tas, kuriuo tapai. Atsisuki ir pamatai bėgius, kurie buvo nutiesti seniai ir supranti, kad traukinys visą laiką važiavo, tik tau atrodė, kad stovi. Ir išgirsti svarbiausią klausimą: ką daryti, kad ši diena, kiekvienas daiktas, žodis, įvykis būtų pilni šviesos, nuostabūs ir dovanoti Dievo tik tau vienam?

Įsivaizduok, kad dabar paskutinė tavo gyvenimo diena. Ne rytoj, ne kada nors. Šiandien. Pažiūrėk į šį puodelį arbatos ant stalo, medį už temstančio lango. Į artimą žmogų, kuris kažką kasdien tau pasakoja, nors tau neįdomu. Į šunį, kuris snaudžia prie durų, į savo rankas, į kurias gal niekada tikrai nežiūrėjai.

Ir staiga pamatysi keistą dalyką: nieko nereikia pagerinti. Nebereikia tau didesnių namų, nei daugiau pinigų ar kitokios valdžios, net geresnio oro ar tobulesnio gyvenimo. Nes jei ši diena paskutinė, tai dovana. Todėl nebeskubi, nebeieškai laimės kažkur už horizonto, nebepyksti dėl smulkmenų. 

Argi tada rūpi, ką apie tave pagalvos žmonės, kurių po šimto metų, net po pusmečio neatsimins niekas? Ir dar keistumai. Pirmas - laimė dažniausiai ateina ne kai gauni ko neturi ir apie ką svajojai, ko ilgai ir sunkiai siekei. Ji staiga ateina, kai supranti, ką turi.

Mirtis ne kokia patarėja statant namą, auginant vaikus ar sodinant obelis, bet ji moka mokyti. Susipažinęs pradedi matyti, kad viskas yra stebuklas ir laimė todėl, kad gyvensi neamžinai. Nes jeigu rytoj baigtųsi mano laikas, šios dienos nevertinčiau pagal tą, ką gavau. 

Svarbiau ką suspėjai atiduoti ar pasakyti, ko nebespėsi pasakyti. Kam paskambintum? Kam pasakytum, kad myli? Ko atsiprašytum? Kam padėkotum? Su kuo susitaikytum? Tai svarbiausi klausimai ir sekantis keistumas, kad paskutinę dieną beveik niekada negalvotum apie tai, ko neturi. 

Žiūrėtum, ką palieki. Ilgai galvotum apie laišką, kurio neparašei. Apie ranką, kurios nepaspaudei. Apie daug kartų tyliai sakytus žodžius, kuriuos pasilikai sau ir laiką, kurio pagailėjai. Ir tada staiga paaiškėtų, kad svarbiausi dalykai daugiau niekada ir nekainuoja - tik tavo neįvykusią drąsą.

Tai sakot nelaimingi, gavome per mažai, kažkoks niekšas mums pagailėjo ir nedavė? O gal nelaimingi per ilgai tikėję turėsiantys dar vieną dieną? Dar vieną progą, dar vieną sekmadienį? Gal gyvasis pasaulis tau davė neterminuotą vartojimo kreditą ir nepasakė, kada ateis savo skolos?

Viskas yra nauja po saule - ir tokie birželiai, ir lašai palangėn jau buvo, kai nieko nebuvo. Kai medžiai buvo labai dideli ir viskas buvo visada. Ir seneliai buvo jauni ir nuogi klausydavosi nakties. Jų rytojaus ir mūsų dar niekas nebuvo matęs ir kiekieną rytą dar buvo galima pradėti iš naujo.