°C
      2020 08 14 Penktadienis

      Šeimos pagrindas – bendros svajonės

      Nuotrauka: Unsplash | Alvin Mahmudov

      2018-04-19 17:00:00

      „Šeima turėtų būti kuriama tiek vieno, tiek ir kito žmogaus svajonių pagrindu. Svajonių tapusių bendromis tų dviejų žmonių svajonėmis ir jau kartu darant žingsnius jų įgyvendinimo link.“ Ingrida Žitkauskienė

      Bene kiekvienas kūrinys pradedamas nuo detalaus jo apmąstymo. Kaip pavyzdį čia galime pasitelkti namo statybą. Juk tam, kad pastatytų namą, žmogus pirmiausia apgalvoja, koks jis bus: kelių aukštų, kiek kambarių, iš kokių medžiagų pastatytas ir panašiai. Tuomet ima braižyti jo projektą, apsvarsto konstrukcijas, kad pastatas būtų stabilus ir tik viską sustygavęs pradeda statybas.

      Šeima, kaip ir pats mūsų gyvenimas, yra kūryba. Tik ši kūryba ypatinga, ji gyva ir nuolat kintanti, visą laiką esame jos procese. Taigi, ir šeimą kuriant ar nevertėtų turėti matymo, kokia ji galėtų būti? Kaip noriu kurti ir ką sukurti?

      Apie šeimą, jos viziją kalbamės su bendrosios praktikos gydytoja ir psichoterapeute Ingrida Žitkauskiene.

      Sakykite, koks santykių įsivaizdavimas vyrauja šiais laikais? Kokia žmonių įvardijama šeimos vizija?

      Trumpai žvilgterkime ne tik į santykių, bet ir viso gyvenimo įsivaizdavimą.

      Vaikams dabar perteikiamas štai toks įsivaizdavimas: baigsite mokyklą, galbūt baigsite dar ir aukštąjį mokslą, tame tarpe sukursite šeimą, po to dirbsite, dirbsite iki pensijos, tada jau išeisite į pensiją ir numirsite.

      Štai koks gyvenimas ir visa jo vizija. Sakyčiau, skurdokas ir liūdnokas. Atitinkamas ir šeimos įsivaizdavimas. Tai atrodo ir nuobodu, ir nelabai patrauklu.

      Kalbant apie šeimą, dažnai ji matoma kaip kažkoks jungas, kalėjimas, susidedantis vien iš pareigų. Moters pareigos vienokios, vyro pareigos kitokios. O esant vaikams, tai vien tiktai sukimasis lyg voverės rate, be jokių prošvaisčių.

      Tačiau ne tokia turėtų būti šeimos vizija. Tokiame vaizdinyje ir kūrybos lieka nedaug, galbūt tik kažkiek saviraiškos per darbą, per profesiją, o šeimos nedaug ir telieka čia iš tikrųjų.

      Šeima tampa tiktai tikslu: pasiekiau, įeinu į tuos rėmus ir turiu rūpintis, o tai ne visada yra lengva. Juk reikia šiaip ne taip vaikus pastatyti ant kojų, reikia, kad jie mokslus išeitų, tik tuomet jau galiu ir šiek tiek atsipūsti.

      Deja, dabar dažna tokia žmonių kasdienybė ir nepasakyčiau, kad jie labai laimingi jaučiasi tame.

      Vadinasi, kalbant apie šeimą, esminiai žmonių įsivaizduojami taškai yra santuoka, gyvenimas kartu ir vaikai tame. Tai pagrindinės detalės?

      Taip.

      Daugiau jokio įsivaizdavimo?

      Būtent. Tuomet jau klausimas iškyla: o kur tame esu aš pats?

      Taigi, dažnai žmonės santykiuose praranda net ir save, jau nekalbant apie tarpusavio ryšius, ryšius su vaikais. Suprantama, kai toks yra gyvenimo ritmas, kai kyla finansinės problemos: kai tikrai reikia uždirbti, kad išgyventi, tai kurgi ten bemąstysi apie save, apie savo svajones (apie ką svajojau būdamas vaikas, paauglys ar jaunas žmogus). Turėtos svajonės būna tiesiog palaidojamos, užkišamos. Ne kiekvienam pavyksta jas įgyvendinti, o tiksliau ne daug kam pavyksta jas įgyvendinti.

      O kokia galėtų būti šeima? Kokie galimi žmonių žingsniai, koks elgesys?

      Šeima turėtų būti kuriama tiek vieno, tiek ir kito žmogaus svajonių pagrindu. Svajonių, tapusių bendromis tų dviejų žmonių svajonėmis ir jau kartu darant žingsnius jų įgyvendinimo link.

      Taip galima išsiveržti iš to užsukto rato, galima kurti visai kitaip. Tuomet ir šeima visai kitokia: kai yra bendri tikslai, bendri žingsniai, kai į gyvenimą žiūrima žaismingai, nesureikšminant tos būtinybės atitikti jau bene įprastą šabloną: darbas būtinai, pinigai būtinai, profesija būtinai – tai gali būti tik priemonės, saviraiškos priemonės.

      Jeigu kažkas nepatinka, nepavyksta, jeigu matoma, kad šeimai labiau trukdo, negu padeda, tai tada keisti, drąsiai keisti, ieškoti kitų variantų, kitų galimybių.

      Tam, kad neužstrigti lyg kokiame labirinte, patartina suvokti, kad visuomet yra įvairiausių pasirinkimo galimybių ir neprarasti, išsaugoti vyro ir žmonos bendravimą, tiesiog kalbėtis. Atvirai sakyti: „Aš kažkaip ne taip jaučiuosi, negerai taip, kaip yra, ką galime padaryti kitaip?“.

      Šeimoje išties svarbus ir žaismingumas, ir laisvė. Svarbu visų pirma suteikti laisvę sau, o ir nevaržyti laisvės žmogaus esančio šalia. 

      Žaismingumas, laisvė, svajonės – seniai užmiršti dalykai, turbūt dažnai dar vaikystėje palikti, o pasirodo, tokie svarbūs šeimoje. Šiais laikais, atrodo, tai siejama tik su vaikyste, o štai suaugęs turi elgtis jau kitaip, bet ar tikrai? Ar nelengviau ir paprasčiau gyventi būtų, jeigu imtume į tai, kas vyksta reaguoti žaismingiau? Juk štai vaikams žaismingumas, laisvė (žaisti tai, ką nori ir kaip nori, su lengvumu keisti žaidimus) yra jų prigimtis. Jie gali drąsiai svajoti ir yra visiškai tikri, kad jų svajonės išsipildys. Galbūt ir mums vertėtų prisiminti tai? Tą žaismingumą, laisvę, savo svajones? Ir taip pajaust save. O jau tuomet ir šeimą išvysime kitokioje šviesoje.

      Skaityti komentarus