O kaip gi tuomet? O kaipgi nesavanaudiška meilė savo vaikams, tėvams? Etikos klausimai, pasiaukojimas? Galiausiai tas nuvalkiotas „šviesdamas kitiems, sudegu pats“? Kur visa tai dėti, kaip suderinti su man išsakyta besąlygiško egoizmo prezumpcija?

Ir štai, pačiame vidinių prieštaravimų įkarštyje, prisiminiau įvykį, nutikusį man prieš beveik dvejus metus.

Tuomet mūsų šeimoje kilo savotiškas „bumas“, tarsi to paties pavadinimo filme. Nusipirkome butą, kuris, be milžiniškų paskolos įmokų, reikalavo nuolatinių investicijų – plytelių, laminato, tapetų ir kitų pinigus siurbiančių smulkmenų pavidalu.

Paūmėjo kartu su mumis gyvenančio senelio liga.

Mano darbas reikalavo iš manęs begalinių intelektinių pastangų ir laiko.

O dukra staiga sukilo, pareiškusi norą mesti mokslus su šūkiu: „nenoriu mokytis, noriu gyventi, linksmintis ir mėgautis“.

Aš blaškiausi tarp darbo ir slaugos pareigų prie sunkiai sergančio žmogaus, kartu stengdamasi būti dėmesinga žmona ir rūpestinga motina. Turėdama tą nelemtą perfekcionizmo bruožą, troškau įtikti visiems iš karto, o apie save pačią visiškai pamiršau. Gyvenau kitų interesais, mėgindama padėti kiekvienam vienu metu.

Ir žinote ką? Visi aplink mane buvo nepatenkinti.

Vyrui nepatiko, kad tėvo būklė blogėja nepaisant visų mano pastangų, o aš pati darausi vis nervingesnė. Darbe iš manęs tikėjosi neabejotinų darbo žygdarbių įmonės labui ir priekaištavo, kad jų nėra. Dukra buvo nepatenkinta, kad jai skiriu per mažai dėmesio, ir, matyt, visa istorija su mokslų metimu buvo sumanyta man įskaudinti. Mama buvo nepatenkinta viskuo – ji manimi nepatenkinta visada...

Šis nepasitenkinimo svoris slėgė mane, dusino, dažydamas mano gyvenimą beviltiškai niūriomis spalvomis. Jaučiausi tarsi šulinio dugne, žvelgdama į pasaulį per mažą apvalią angą iš tolimos tamsos...

Iš pradžių mano kraujospūdis šoktelėjo iki neįtikėtinų aukštumų. Vėliau aš, laikanti save visiškai sveika moterimi, lyg nuosprendį išgirdau gydytojų išvadas apie apleistas lėtines ligas, kurios staiga visos vienu metu priminė apie save. Kartą mane, lyg Pelenę su viena kurpele, iš darbo išvežė greitoji pagalba...

O aš, sukaupusi paskutines jėgas, vis dar sukausi tame rate, stengdamasi kiekvienam atiduoti maksimumą ir be paliovos kaltindama save, kad man nepavyksta. Savo išteklius dalijau didžiulėmis porcijomis tiems, kuriems jų reikėjo, manydama, kad jie – neišsemiami.

Tačiau ne – jie nebuvo neišsemiami. Tokiu tempu savo „statinę“ labai greitai ištuštinau iki dugno. Man nebeliko ko duoti.

Galiausiai, nepaisant visų mano pastangų, senelis mirė, vyras išėjo iš šeimos, dukra metė mokslus. O mama iki šiol man prikaišioja, kaip mane išnaudojo svetimi žmonės. Gerai bent tiek, kad iš darbo neatleido – paliko iš gailesčio už ilgametį sąžiningą triūsą.

Likau, kaip sakoma, prie sudužusios geldos – vieniša, ligota, senstanti moteris. Be savo svarbiausio ištekliaus – savęs.

Dabar renku save lašas po lašo, tarsi gyvsidabrį iš sudužusio termometro. Lipdau, papildau, investuoju. Tačiau vis dar jaučiu, kad mano inde yra skylė, ir viskas, ką į jį pilu, kažkur nematomai išteka. Atkurti save pasirodė be galo sunku, gal net neįmanoma. Visą gyvenimą liksiu tarsi suklijuota taurė – su trapiai, nepatikimai sujungtomis šukėmis.

Gyvenimas man suteikė stiprią ir vertingą pamoką.

Negalima savęs semti be pabaigos – net dėl pačių kilniausių tikslų. Išsaugokite sau save. Kai išseksite, nebeturėsite ką duoti kitiems, net patiems brangiausiems.

Jei ištuštinsite save iki dugno, nebegalėsite padėti nei savo vaikui, nei pagyvenusiems tėvams. Ir mylimas vyras šalia jūsų nejaus laimės.

Neleiskite, kad jūsų vidiniai ištekliai išsektų, nes tuomet jau niekam nebegalėsite padėti. O be jūsų pagalbos – nieko nebus. Nebus jūsų. Svarbiausia – kad jums būtų gera, visa kita ateis savaime.

Jūsų svarbiausias išteklius esate jūs patys. Saugokite jį dėl kitų. Toks štai paradoksas.