Vienatvė – tai kai neturite ryšio su savimi.

Kai jūsų viduje vyksta nuolatinis karas. Kai pats sau esate ir kritikas, ir kaltintojas, ir nepatenkintas vadovas. Kai kiekvienas jūsų jausmas, kiekvienas noras, kiekvienas „noriu“ iš karto susiduria su „ne dabar“, „ne laikas“, „tai kvaila“, „būk kaip visi“.

Bet galima ir kitaip.

Galima būti sau draugu. Tuo pačiu, kurio taip trūko – supratingu, nereikalaujančiu, nepabėgančiu vos tik pasirodo sunkumai. Galima atsistoti į savo pusę.

Ir taip, tai ne stebuklinga piliulė. Bet būtent čia prasideda nuostabus dalykas – jausmas, kad nesate vienas. Nes esate jūs. Tikrasis jūs. Tas, kuris moka būti šalia, o ne bėgti. Kuris negėdina, nestumdo, nelygina su kitų sėkme. Kuris moka būti šalia, kai sunku. Tyliai, be pamokslų, be priekaištų.

Žinote, kas vyksta tada?

Atsiranda vidinė tyla. Ta, kurioje galite išgirsti, ko iš tikrųjų norite. Staiga pradedate gaudyti savo tikruosius norus – ne primestus, ne šabloninius, ne tuos, kurių „reikia“, o savus. Ir ten, toje vietoje, atsiranda gyvenimas. Šiltas, paprastas, savas.

Ir štai netikėtai pastebite, kad turite kuo užsiimti. Tai namų remontas, tai spontaniška kelionė į kitą miestą. Galbūt mintis pradėti savo veiklą ar persikelti ten, kur tiesiog gera kvėpuoti. O gal priešingai – išvykti į ramybę, į gamtą, auginti savo daržoves, jausti dienos ritmą ir mėgautis kiekvienu arbatos gurkšniu verandoje.

Tai ne bėgimas. Tai sugrįžimas. Pas save.

Nes kai esate taikoje su savimi, visi išoriniai ryšiai įgauna kitą skonį. Jums nebereikia, kad kažkas „užpildytų tuštumą“. Jos nėra. Jūs esate pilni. Ir tada šalia lieka ne tie, kurie nori kažką pasiimti, o tie, kurie taip pat moka duoti. Be manipuliacijų. Be žaidimų. Be kaukių.

Ir jei šiuo metu jūsų viduje vis dar yra tas jausmas – „aš vienas, ir niekas manęs nesupras“, – paklauskite savęs: „Ar aš pats save suprantu? Ar aš pats dabar esu šalia savęs? Ar laukiu kažko, kad leistų man pajusti, jog esu gyvas?“

Galbūt atėjo laikas nelaukti. O pasirinkti save.

Pasaulis tampa tylesnis ir šiltesnis, kai nustojate su juo kovoti. Kai nustojate ginčytis su tuo, ką jaučiate. Kai pasirenkate būti su savimi – ne „jei liks laiko“, o kaip savo prigimtinę teisę.

Tada vienatvė išnyksta. O vietoje jos ateina ramybė. Nuostabi, tyli, tikra. Tokia, kurioje jums nereikia slėptis. Tokia, kurioje tiesiog gera.

O visa kita ateina vėliau. Nes jūs jau esate. Ir to – pakanka.

Šaltinis