Taigi: artimo žmogaus mirtis, skyrybos, darbo netektis ir problemos ieškant naujo, sunki paties ar mylimo žmogaus liga ir pan.? Teko patirti? Žinoma, išvardijau ne viską - krizių yra daug ir įvairių. Ir kas vienam labai rimtas ir sunkus išbandymas, kitam gali būti visai nedaug nemalonumų sukėlęs įvykis. Pavyzdžiui, darbo netektis vienam žmogui labai rimta problema, o kažkam tyliai viduje gal net lauktas išsilaisvinimas ir postūmis pokyčiams. 

Mes skirtingi, mūsų potyriai, reakcijos taip pat skiriasi. Bet... Krizes anksčiau ar vėliau patiriame visi. O kaip tada? Kaip susirankioti save ir savo pabirusį gyvenimą ir eiti tolyn? Juk ne visiems pavyksta. Juk gyvename amžiuje, kai patiriame aplinkos spaudimą gerai jaustis, šypsotis. Sėkmingų žmonių nuotraukos ir istorijos, motyvacijos treneriai, mokytojai lyg susitarę tvirtina: Eik, daryk ir viskas bus gerai! O jei nėra? O jei nutinka tai, po ko net ir vieną dieną išbūti kvėpuojant skauda? Nebūtinai fiziškai.

Pamenu, kai skyriausi, tuo pat metu ir norėjosi būti su kažkuo, tačiau tai ir slėgė. Pagalvokit: kam gera greta to, kuriam sunku? Lengva/sunku ištarti: ,,viskas susitvarkys", ,,tai greitai praeis", ,,viskas į gerą" ar pan. O kaip būti ir diena iš dienos nejausti to gerumo? Per dieną ar mėnesį nesigauna susitvarkyti su pokyčiais, o stebint iš šono atrodo, kad žmogus užsibuvo savo tamsoje. Kiekvieno laikas pereiti vidinę naktį skiriasi...

Nė vienas nesame apdraustas nuo nelaimių. Gal šventvagiškai nuskambės, bet manau, kad jos mums būtinos. Kitaip kaip sotūs riebūs katinukai tik murkaujame, mėgaujamės ir tampame tingūs, nuobodūs, paviršutiniški, nejautrūs. Nelieka gylio - tik kasdieniai įpročiai, vartojimas - daiktų ir vienas kito... Nelaimė supurto, priverčia įvertinti save, gyvenimą, peržiūrėti tikslus, vertybes.

Norint įvertinti Šviesą tenka patirti neperregimą Tamsą...
Kaip Tamsoje nepamesti krypties? Kabintis į nematomą viltį. Ji gali būti draugo apkabinime. Maldoje. Skaitomoje knygoje ar filme. Pasivaikščiojime. Pokalbyje su tuo, kuris patyrė kažką panašaus. Arba nebūtinai panašaus. Beje, būtent krizę patyrę ir iš jos iškopę yra tie, kurie gali bent dalinai suprasti, ką jaučia joje esantis.

Tikras turtas gyvenime yra žmonės, kuriems galima paskambinti ir tiesiog kalbėti - nesulaukiant moralų, neprašomų patarimų, kritikos. Ir, verta turėti sąrašą minčių, kurias galima vartoti ištikus bėdai. Kaip nuskausminamuosius. Ir nesvarbu, kad kažkam tai tik šokolado gabalėlis...

Tamsiausia valanda prieš aušrą.
Viskas, kas vyksta - į gerą.
Mes patys kuriame tai, kas su mumis vyksta. Vadinasi, galime sukurti ir problemos sprendimą!
Gyvenime viskas yra teisinga.
Pasaulis/Visata/Dievas Tave myli - kad ir kas vyktų!
Išbandymus gauname tik pagal savo jėgas.
Ir t.t. 

Mano auksinė frazė yra šio teksto pavadinime. Kaip ir knyga, iš kurios ji paimta - Paulo Coelho ALCHEMIKAS. Teko ne kartą matyti, kaip ši knyga vadinama saldžiu skaitalu. Na, taip ją vertinti gali tik tas, kuris nerado knygoje išminties, o ją vertina tik... Įdomu, pagal ką vertina? Aš radau joje labai daug. Ir ne kartą. Patys žodžiai yra be vertės, kol tos vertės jiems nesuteikiame savo patyrimais. Kitu atveju - tik raidžių rinkinys.

Ką noriu pasakyti? Mes vertiname knygas, filmus, kitų išgyvenimus tik per savo siaurą suvokimą. Nematome ir negalime matyti to, kas slepiasi už raidžių, istorijų, spalvų. Kas vienam - tuštuma, kitam - visas Pasaulis. 

Mes vertiname... Mėtomės savo tariama erudicija ir negebame skaityti tarp eilučių ir girdimų žodžių. Žinome, kurie sakiniai gilūs, o kurie paviršiniai. Ar tikrai? Gyvenimas yra labai įvairus. Kaip ir mes. Kas vienam tik dvimatės erdvės tekstas, kitą gal išgelbėja nuo kritimo į prarają...

Linkiu jautrumo vienas kitam (o prieš tai - sau patiems - juk sarkazmą neretai naudoja tas, kurio vidus verkia...).

P.S. Komentaruose pasidalinkite ,,savo" frazėmis, knygomis, filmais. Galbūt kažkam reikia tai perskaityti/pamatyti...