Pavojaus ar smurto situacijose gyvų būtybių kūnai išskiria savisaugos feromonus. Juos įkvėpęs organizmas ruošiasi pavojui. Išsiskiria adrenalinas, kortizolis ir kiti streso hormonai. Kyla agresijos ir nerimo lygis. Kūnas ruošiasi kovai. Tačiau feromonai su laiku suyra. O erdvė viską prisimena. Tarytum kietasis diskas kuris įrašo informaciją - vanduo, oras ir žemė išlaiko pėdsakus to kas įvyko šalia. Smurtu pakrauta erdvė palaiko kančią, meilės pakrauta erdvė palaiko kūrybą ir draugiškumą.

Kuo intensyvesnė įvykio energija tuo gilesnį pėdsaką palieka kiekvienas įvykis. Taip atsiranda šventos vietos ir prakeikti namai. Energija šiuo atveju reiškia psichinę patirtį kurią išspinduliavo žmogus ar žmonių grupė. Įvairių religijų maldos namai buvo kuriami su idėja, kad juose galime jaustis ramesni, priimti, apsaugoti ir nuolankūs matant šventyklos didybę. Tačiau priklausomai nuo to meto dvasinių lyderių būsenos ir publikos lankančios vietą - maldos namų atmosfera taip pat kinta. Juk retai į religinius susirinkimus tikintieji ateina su dėkingumu, palaima ir meile.

Dažniau atnešamas sielvartas, maldavimas, bėdavojimasis. Dėl to kai kuriose vietose kurios pagal architektūrą buvo sukurtos, kad priminti apie didybė, deja jaučiamas vien slogumas. Tačiau atmosferą galime keisti. Kuo daugiau tyro džiaugsmo patiriame savo namie, mieste ir šalyje, tuo labiau erdvė prisipildo pakylėjančios informacijos.

Nepaisant galimybės įkrauti erdvę pozityvia informacija, daugelis miestų savanoriškai tampa kančios namais. Kone didžiausią neigiamą įtaką emocinei gerovei civilizuotame pasaulyje atneša skerdyklos. Tai vietos kuriose yra žudomos gyvos būtybes kurios savo struktūra, poreikiais ir net emociniais išgyvenimais yra giminingos mums.

Elektrošokai, dujų kameros, peilis į gerklę. Karvių vaikai atimami iš mamų, kad galima būtų vogti jų pieną, viščiukai patinai sumalami gyvi, nes neduoda kiaušinių, trumpas gyvenimas nejudant, žviegimas einant į mirtį. Čia ir kančios feromonai, ir neigiamos emocijos išspinduliuojamos elektromagnetinių bangų pavidalu ir psichinės traumos kurias skerdyklų darbuotojai parsineša namo. Su tokiu gyvenimo būdu, nėra prasmės laukti taikos ir ramybės. Nes patys tampame tais kurie į šį pasaulį atneša kančią. Viskas ko bijome ir kas mums simbolizuoja blogiausius gyvenimo įvykius, viskas ko nenorėtume patirti - atiduodame kitoms gyvų būtybių rūšims. Bet jų būsena irgi prisideda prie aplinkoje tvyrančios atmosferos. Indijoje egzistuoja daugybė miestų kuriuose nėra skerdyklų ir mėsos.

Šiuose miestuose nusikalstamumas lygus nuliui. Šypsena puošia net didžiausius varguolius. Nužudyto gyvūno lavonas - virtuvėje vadinamas mėsyte, tai laukinių maistas. Kai žiema šalta ir nėra ko valgyti, kai sausra ir niekas neauga, kai smegenys neaktyvios ir neaišku kaip sėti ir išsaugoti žiemai. Tokiomis sąlygomis gyvybės atėmimas reikalingas norint išsaugoti savo. Šiame amžiuje to bijoti nebereikia. Gyvename maisto pertekliaus laikais. Beveik pusė pasaulyje užauginamo maisto yra išmetama. Yra gausybė maistingų produktų kurie be smurto ir kančios pamaitina visuomenę. Nesmurtinis maistas, tai civilizuotų žmonių maistas.

Įpročius sunku pralaužti, bet aš jums sakau: Sulauksite taikos, ramybės savo vaikams, mažo nusikalstamumo, emociškai sveikų santykių tada, kai savo pirkiniais nustosite mokėti už kitų būtybių žudymą. Savo pasirinkimais prisidedi prie to ką patirs tavo šeima, kokioje atmosferoje užaugs tavo vaikai, šio pasaulio likimas.

Juk kiekvienas sukurtas jausmas tampa visumos dalimi.