Empatija. Išgyventi tai, ką patiria šalia esantys.
Ten kur žmonių mažai - šis jausmas ypatingai svarbus. Juk jis užtikrina išgyvenimą. Kai jaučiame, ką jaučia kiti - esam labiau linkę daryti gera. Juk kai kažkas tavo dėka džiaugiasi, tame irgi dalyvauji. Nepriklausomai nuo rasės, kalbos ar tikėjimo, kai matome tuos kas pateko į bėdą - norime padėti. Tai Bazinis žmogiškumas. Nebent praradome šią galimybę. Nes nesusitvarkom su savo jausmais, bėdom ir situacijom.
Tuomet empatija atsijungia.


Dar ji atsijungia kai aplink save skausmą matome nuolat. Vienišumas, trūkumo jausmas, depresija.
Nuolat savyje, ar nuolat aplinkui.
Mes jaučiamės saugūs kai turime ryšius su kuo daugiau skirtingų žmonių. Žmogus klesti įvairovėje. Vienas augina daržus, kitas taiso techniką, trečias išmano vadybą. Mums reikia ryšių su tais kurie moka tai ko patys nemokam. Tam fiziniame lygmenyje smegenyse ir širdyje, mums užkoduota empatija. Kad išgyventi.
O dvasiniame lygmenyje empatija - tai supratimas, kad mes to pačio pasaulio vaikai. Mes kaip brolis ir sesė kurie gali palaikyti vienas kitą kelyje į pilnatvę, O gali peštis dėl žaislų.


Empatija, tai kai matai sielą žmogaus, ir matai gyvenimo suformuotą kaukę kuri tą sielą dengia. Siela pas visus spindi. Bet ne visos kaukės buvo nupieštos mylinčiais tėvais, saugiame rajone, be spaudimo būt kuo ne-esi.
Kai kurie elgiasi kaip puolę, dėl to kad našta kuri jiems teko, buvo per didelė vienai porai pečių. O tie, kas sugeba savo naštą nešti ir dar turi laisvų jėgų - naudoją empatiją. O jei gali net atjautą.


Atjauta - Nepriklausomai nuo tautos, rasės ir tikėjimo darai taip, jog sielai kuri šalia, ištverti savo naštą būtų lengviau.

Išties dieviškia savybė.