Galbūt valios mums netrūksta?

Dvasinėse ir filosofinėse tradicijose galima sutikti mintį, kad žmogaus valia nėra izoliuota jėga. Ji suvokiama kaip ryšys su didesne kūrybine gyvenimo galia, kurią vieni vadina Visatos, kiti – gyvybine, kūrybine ar dvasine jėga. Pagal tokį požiūrį žmogui nereikia „pasigaminti“ daugiau valios – reikia išmokti tapti jai tinkamu kanalu.

Net ir nepriimant šios idėjos pažodžiui, joje slypi įdomi mintis: dažnai mūsų problema nėra visiškas energijos ar gebėjimo veikti nebuvimas. Juk tam, kas mums iš tiesų svarbu, kartais randame jėgų net tada, kai esame pavargę. Galime valandų valandas skirti tam, kas mus įtraukia, atsikelti anksti dėl kelionės, kurią labai norime patirti, ar padaryti tai, kam, regis, vakar „neturėjome valios“.

Gal tuomet svarbiausias instrumentas yra ne pati valia, o mūsų sąmonė – gebėjimas pasirinkti kryptį, sutelkti dėmesį ir išlaikyti jį ties tuo, ką nusprendėme padaryti.

Sunkiausia ne padaryti, o iš tikrųjų nuspręsti

Kartais metų metus sakome: „Norėčiau pakeisti darbą“, „reikėtų pradėti sportuoti“, „vieną dieną parašysiu“, „turėčiau nustoti taip gyventi“. Atrodo, kad sprendimas jau priimtas, tačiau iš tikrųjų mes vis dar stovime tarpduryje.

Norėti ir nuspręsti – ne tas pats.

Norėdami dar paliekame sau daugybę atsitraukimo kelių. Nusprendę pradedame ieškoti ne priežasčių, kodėl negalime, o būdų, kaip padaryti. Tai nereiškia, kad nuo tos akimirkos viskas tampa lengva. Gali likti baimė, abejonės, tingulys, nepatogumas ir nežinomybė. Tačiau atsiranda kryptis.

Gal todėl vienas svarbiausių valios ugdymo momentų yra ne bandymas save vis stipriau spausti, o gebėjimas prieiti iki aiškaus vidinio taško: aš tai renkuosi.

Kai sprendimas iš tiesų priimtas, valia gauna kryptį.

Pirmiausia išsiaiškinkite, ko iš tikrųjų norite

Valios jėgą labai sunku nukreipti, kai žmogus pats nežino, kur nori eiti. Kartais bandome save priversti siekti tikslų, kurie iš tiesų nėra mūsų. Norime tam tikros karjeros, nes ji laikoma prestižine. Siekiame daugiau pinigų, nors nežinome, kam jų norime. Bandome keisti kūną, nes norime atitikti kitų lūkesčius. Laikomės pažadų, kuriuos davėme ankstesnei savo versijai, nors šiandien jau norime visai ko kito.

Tada nenuostabu, kad valia priešinasi. Galbūt kartais tai, ką vadiname valios trūkumu, tėra vidinis konfliktas tarp „aš turiu“ ir „aš noriu“.

Todėl prieš pradedant save drausminti verta sustoti ir paklausti: jeigu man nereikėtų niekam nieko įrodyti, ko iš tikrųjų norėčiau? Ką pasirinkčiau, jeigu nebijočiau kitų nuomonės? Ar tikslas, dėl kurio dabar kovoju su savimi, iš tiesų yra mano?

Aiškumas sutaupo labai daug valios.

Sąmonė yra instrumentas

Jeigu valią įsivaizduotume kaip energiją, sąmonė būtų instrumentas, kuris tą energiją nukreipia. Išsiblaškiusi sąmonė išbarsto jėgas į daugybę skirtingų krypčių: truputį norime vieno, truputį kito, vieną dieną apsisprendžiame, kitą suabejojame, o trečią jau pasirenkame naują tikslą.

Tuomet gali atrodyti, kad neturime valios, nors iš tikrųjų neturime krypties.

Savęs „suderinimas“ prasideda nuo paprastų dalykų: aiškiai įvardyti, ko noriu, suprasti, kodėl man tai svarbu, priimti sprendimą ir pradėti veikti. Ne kitą pirmadienį, ne nuo Naujųjų metų ir ne tada, kai pagaliau pasijusime pasiruošę, o dabar – nors ir labai mažu žingsniu.

Nes būtent veiksmas suteikia sprendimui svorio.

Žodžiai veikia tada, kai už jų stovi mintis

Savitaigos ir afirmacijų praktikose dažnai siūloma kartoti tam tikras frazes. Viena jų galėtų būti labai paprasta: „Aš naudoju savo valios jėgą.“

Tačiau mechaniškai šimtą kartų pakartotas sakinys savaime gyvenimo nepakeis. Žodžiai įgauna prasmę tada, kai jie susijungia su mūsų mintimi, vidiniu apsisprendimu ir veiksmu. Jeigu kartojame „aš galiu“, tačiau tuo pat metu viduje galvojame „vis tiek nieko neišeis“, daug stipriau veikia ne ištarti žodžiai, o tai, kuo iš tikrųjų tikime.

Todėl afirmacija gali būti ne stebuklinga formulė, o priminimas sau. Tariant „aš naudoju savo valios jėgą“, verta ne tiesiog kartoti žodžius, bet pajusti jų prasmę: aš renkuosi kryptį, sutelkiu dėmesį ir darau tai, ką nusprendžiau padaryti.

Tuomet žodžiai tampa ne burtažodžiu, o vidinio sprendimo atrama.

Mintis turi tapti veiksmu

Galime daug galvoti apie savo galimybes, vizualizuoti norimą ateitį, kartoti afirmacijas ir kurti planus. Visa tai gali padėti sutelkti dėmesį, tačiau ateina momentas, kai mintis turi įgyti fizinę formą.

Jeigu norite parašyti knygą – parašykite pirmą puslapį. Jeigu norite keisti darbą – atnaujinkite gyvenimo aprašymą. Jeigu norite daugiau judėti – apsiaukite batus ir išeikite dvidešimčiai minučių pasivaikščioti. Jeigu norite atsisakyti įpročio – padarykite pirmą konkretų veiksmą, kuris keičia įprastą elgesio grandinę.

Valia stiprėja ne tada, kai apie ją galvojame, o tada, kai patiriame save veikiančius.

Kiekvienas įvykdytas mažas pažadas sau tampa įrodymu: jeigu nusprendžiu, galiu veikti. O kuo daugiau tokių įrodymų sukaupiame, tuo mažiau energijos reikia kitam žingsniui.

Blogi įpročiai taip pat naudojasi mūsų energija

Įdomu tai, kad valios ir energijos reikia ne tik geriems pasirinkimams. Jos sunaudojame ir palaikydami tai, kas mums kenkia. Reikia energijos nuolat atidėlioti, teisintis, slėpti problemą nuo savęs, grįžti į tą pačią situaciją, pykti dėl jos ir vėl pažadėti, kad rytoj viskas bus kitaip.

Kartais žmogus metų metus sako neturintis jėgų pakeisti savo gyvenimo, tačiau iš tiesų didžiulę dalį jėgų sunaudoja tam, kad išlaikytų jį nepakitusį.

Todėl kovojant su žalingu įpročiu verta klausti ne vien „kaip save priversti?“, bet ir „kam iki šiol naudojau savo energiją?“ Galbūt dalį jos galima tiesiog nukreipti kita kryptimi.

Valia nėra nuolatinė kova su savimi

Valingą žmogų kartais įsivaizduojame kaip žmogų, kuris kiekvieną rytą save nugali: nenori – daro, pavargęs – vis tiek daro, bijo – spaudžia save dar stipriau. Tačiau nuolatinis karas su savimi vargu ar yra didžiausia vidinės jėgos išraiška.

Tikroji disciplina gali būti daug ramesnė. Žinau, ką pasirinkau, todėl darau tai, ką šiandien galiu padaryti. Kartais daug, kartais mažai, bet neprarandu krypties. Suklydęs nebaudžiu savęs, o grįžtu. Nukrypęs nepradedu visko nuo nulio, o tiesiog žengiu kitą žingsnį.

Galbūt valia labiausiai atsiskleidžia ne per vieną didvyrišką poelgį, o per gebėjimą vėl ir vėl rinktis tai, ką laikome svarbiu.

Jums gali reikėti ne daugiau valios, o aiškesnio „taip“

Kartais laukiame ypatingos būsenos, kai pagaliau tapsime disciplinuoti, motyvuoti ir pasiruošę. Tačiau galbūt tokia diena niekada neateis. Gyvenimas nuolat pateiks priežasčių atidėti: būsime pavargę, užsiėmę, kažko bijosime, kažkas nepavyks, atsiras patogesnis kelias.

Todėl valios paslaptis gali būti daug paprastesnė, nei atrodo. Pirmiausia suprasti, ko iš tiesų norime. Tada apsispręsti. O apsisprendus – padaryti pirmą veiksmą.

Ne todėl, kad daugiau niekada neabejosime, o todėl, kad abejonė nebėra vienintelė jėga, sprendžianti, kur eisime.

Galbūt mumyse slypi gerokai daugiau jėgos, nei esame įpratę sau pripažinti. Tačiau ji atsiskleidžia ne tada, kai laukiame, kol pasijusime stiprūs. Ji pradeda reikštis tada, kai pasirenkame kryptį ir savo mintį paverčiame veiksmu.

Todėl, kai kitą kartą norėsis pasakyti „man neužtenka valios“, verta savęs paklausti visai ko kito:

Ar aš jau iš tikrųjų nusprendžiau?