Visiems žinoma, kokią galią turi žodžiai. Jie gali pakylėti ir sužeisti, pradžiuginti ir sugadinti nuotaiką. Kartais norime padrąsinti, paguosti ar pralinksminti, bet dėl netinkamai parinktų žodžių pasiekiame priešingą rezultatą.
Tačiau tai nutinka netyčia. O štai kai kuriais atvejais žmogus sąmoningai naudoja tam tikras verbalinio smurto formas, siekdamas savo tikslų. Verbalinis smurtas klastingas tuo, kad iš išorės atrodo visai nekaltas. Toks nekaltas, kad pašalinis žmogus gali nieko nepastebėti. Kartais net tas, į kurį kreipiamasi. Skaudžiausia, kad tokia bendravimo forma dažniausiai naudojama su artimiausiais žmonėmis.
Norint tai pakeisti, pirmiausia reikia „diagnozuoti“ – atpažinti verbalinį smurtą. Išskiriama dvylika paslėptų formų.
1. Vertinimas arba kritika
Verbalinis skriaudėjas nuolat jus taiso, aiškindamas, kaip galima padaryti geriau. Jis retai giria, o jei ir pagiria – geriau jau to nebūtų daręs. Visa tai pateikiama kaip „eksperto nuomonė“ ir daroma neva „iš gerų paskatų“ (net jei neprašėte). Kai susierzinate, sakoma, kad niekas nenorėjo jūsų įžeisti.
Pasmerkimas gali būti ir neverbalinis: akių vartymas, suspaustos lūpos, dirglus veidas.
2. Atsiribojimas
Ši forma pasireiškia tarp emociškai artimų žmonių: partnerių, draugų, tėvų ir vaikų. Vieną dieną žmogus gali būti šiltas, atviras ir rūpestingas, o kitą – visiškai atsiribojęs be jokios aiškios priežasties. Bandant išsiaiškinti, kas nutiko, atsakymo negaunate: „Nežinau, apie ką tu kalbi.“
Toks elgesys labai žeidžia, tačiau skriaudėjui suteikia savotišką pasitenkinimą.
3. Pašaipus juokavimas
Tikriausiai kiekvienam teko patirti, kai kas nors pasako ką nors žeidžiančio ir po to teisinasi: „Aš tik juokavau.“ Retais atvejais tai būna nekalta, bet dažniausiai tikslas – sumenkinti ir priversti jus jaustis nejaukiai.
Atkreipkite dėmesį: taip „juokaujama“ dažniausiai kitų žmonių akivaizdoje.
4. Nuolatinis prieštaravimas
Nesvarbu, kokias mintis ar idėjas išsakote – skriaudėjas vis tiek ras prie ko prikibti ir sumenkinti jūsų savivertę.
Atsiranda nuolatinis jausmas, kad jūsų mintys, jausmai ir vertybės nėra gerbiami.
5. Sumenkintas turinys (išjuokimas)
Skriaudėjas leidžia suprasti, kad jūsų mintys yra kvailos ar nereikšmingos. Jis gali jus pertraukti, neklausyti atsakymų ar kalbėti garsiau už jus. Net geri jūsų poelgiai gali būti iškreipiami ir pateikiami kaip savanaudiški.
6. Nuvertinimas
Kad ir ką pasiektumėte, skriaudėjas sakys, kad tai buvo lengva ar nesvarbu. Tuo tarpu savo pasiekimus jis pateiks kaip ypatingus. Dažnai tai susiję su pavydžiu požiūriu, net jei žmogus jums artimas.
7. Paslėptas menkinimas (pavydas)
Pasidalijate savo planais ar svajonėmis, o atsakymas būna: „Tau dar trūksta patirties.“ Dažnai tai sako žmogus, kuris pats toje srityje nieko nepasiekė.
Tikslas – pakirsti jūsų pasitikėjimą savimi.
8. Nukreipimas nuo temos
Pokalbio metu skriaudėjas:
- keičia temą, jei ši jam nepatogi;
- neatsako į klausimus arba atsako agresyviai;
- nuolat pertraukia.
Jis vengia nepatogių temų bet kokia kaina.
9. Kaltinimas
Tai taktika, kai už savo netinkamą elgesį kaltinamas kitas žmogus. Jei jus įžeidė – vadinasi, „patys kalti“.
Agresorius dažnai pateikia save kaip auką, ir tai gali atrodyti labai įtikinamai.
10. „Užmaršumas“
Tai, kas nenaudinga, staiga „pamirštama“. Net pateikti įrodymai (žinutės, nuotraukos) nepakeičia skriaudėjo įsitikinimo savo „tiesa“.
11. Nurodinėjimas
Skriaudėjas nurodo, ką ir kaip turite daryti, nepriklausomai nuo savo statuso.
Tai išduoda jo tonas, mimika, gestai ir nepakantumas kitai nuomonei.
12. Neigimas
Jūs jaučiatės įskaudinti ar negerbiami, bet skriaudėjas tvirtina, kad nieko tokio nejaučiate. Arba kad jis nieko blogo nepadarė.
Kaltė perkeliama jūsų „pernelyg jautriai“ reakcijai.
Pabaigai svarbu pasakyti: pirmiausia pabandykite atpažinti verbalinio smurto formas savyje, o tik tada – kituose. Jei to nedarote, kyla rizika pačiam tapti tuo, kuris žeidžia, bet save laiko auka.
Skaityti komentarus