Po gimdymo Birutė šiuos žodžius girdėdavo kiekvieną dieną.
Grįžusi iš darbo, ji iškart bėgdavo prie vaiko. Jos nedomino vyro pagaminti pietūs nei padėtas laikraštis. Tada ji antrą kartą įsimylėjo savo vyrą.
"Mamai reikia pailsėti", - nusišypsodavo jos vyras, imdamas ant rankų mažąjį Roką, ir nepadėdavo jo į lovytę tol, kol vaikas neužmigdavo.
"Mamai reikia pailsėti", - sušnabždėdavo Birutės vyras per miegus, keldamasis naktį pakeisti vystyklų savo brangenybei. Tada vaikui jis pašildydavo arbatą, kantriai palaukdavo, kol mažylis pavalgys, ir tyliai tyliai perkeldavo jį į lovytę.
"Mamai reikia pailsėti", - sakydavo vyras, maitindamas mažąjį sūnų šaukšteliu.
"Mamai reikia pailsėti", - sakydavo vyras, rengdamas vaiką pasivaikščiojimui, nes norėjo žmonai suteikti galimybę pabūti vienai tyloje.
"Mamai reikia pailsėti", - tyliai šnabždėdavo jis į ausį savo mažyliui, kai tas reikalaudavo paskaityti pasaką, ir paimdavo pasakų knygelę.
"Mamai reikia pailsėti", - jis sakydavo, tikrindamas sūnaus namų darbus, ir lankstydavo jo pirštukus kažką kantriai aiškindamas.
"Mamai reikia pailsėti", - šūktelėjo jis Rokui, kai naktį sūnus grįžo po išleistuvių vakaro.
Vos išgirdus šiuos žodžius Birutės širdį užliedavo šiluma, švelnumas ir nepaaiškinama palaima. Dingdavo nuovargis, išnykdavo rūpesčiai, sudrėkdavo akys, o džiaugsmu ir vyro gerumu norėjosi pasidalinti su visu pasauliu.
Buvo ir trečias kartas, kai vyro meilė apglėbė Birutę su nenusakoma jėga. Vyrą tada ji įsimylėjo trečią kartą.
Kai žodis "mamai" buvo pakeistas žodžiu "močiutei".
"Močiutei reikia pailsėti", - vyras atlaidžiai pagrasino pirštu anūkui, kai tas ėmė rodyti kaprizus, nes šalia nebuvo jo mamos, ir tyliai uždainavo lopšinę.
"Močiutei reikia pailsėti", - mirktelėjo jis anūkui ir ėmė ieškoti meškerės, kad nusivestų jį prie prūdo.
"Močiutei reikia pailsėti", - su priekaištu balse jis ištiesė anūkui ausinukus, kad muzika jo planšetėje nekauktų ant viso namo.
Anūkės gimimo jis nesulaukė. Laukti buvo belikę visai nedaug. Vaikai Birutę pasiėmė. Nesutiko palikti jos vienos ištuštėjusiuose namuose.
Pirmą kartą pakėlusi ant rankų anūkę ji pravirko. Birutei pasirodė, kad dabar ji išgirs mielą balsą: "Močiutei reikia pailsėti."
Ji net atsigręžė, naiviai tikėdama jį iš tikrųjų išgirsti.
Vakare prieš užmiegant ji išgirdo tylų sūnaus Roko šnabždesį: "Miegok, mažute, miegok. Mamai reikia pailsėti".
Birutė atsistojo, tyliai pravėrė kambario duris ir pamatė - sūnus Rokas supo ant rankų savo dukrytę ir tyliai tyliai dainavo jai lopšinę. Tą pačią. Tėčio.
Jo su mumis nėra, bet jo žodžiai "mamai reikia pailsėti" - liko gyvi…
Skaityti komentarus