Periodikoje daug rašoma ir populiarizuojama; diskutuojama Lietuvos krikšto problemos, Lietuvos valdovų titulai (didieji kunigaikščiai ar karaliai?), unijos (Kriavos akto) klausimai ir t.t.“. Patinka tai Tomui Baranauskui ar nepatinka, bet karalių problema tebėra ir liks aktuali: ne A. Bučys ją pirmasis iškėlė ir ne T. Baranauskas ją išspręs, nepaisant jo publicistinių pasidrąsinimų („Stebina A. Bučio aklumas“ ir pan.). Nebe tie laikai, kai valdančiosios kompartijos pastatytas Istorijos instituto direktorius draugas J. Žiugžda visiems nurodydavo, kaip ir ką tituluoti. Kita vertus, ir dabar ne pyragai…

Ar mokame rimtai diskutuoti?

Iš tikrųjų kyla klausimas – ar mokame diskutuoti? Ar mokam kalbėti istorinių dokumentų kalba? Ar nekyla pavojus visą diskusiją paversti asmeninių nuomonių skelbimu, negirdint ir net nenorint girdėti pašnekovo pateiktų argumentų? Tai būtų kelias į aklavietę: viena suinteresuota nuomonė – prieš kitą suinteresuotą nuomonę, o rezultato po senovei jokio… Istorinių šaltinių turime marias, ir kiekvienas žmogus juk gali ten rasti jam tinkantį argumentą.

Įvairiakalbiuose dokumentuose Lietuvos valdovai Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir Vytautas tituluojami rusiškai великий князь, arba lotyniškai magnus dux, arba vokiškai obirstir hercoge ir pan. Bet lygiai taip pat nesunku iš to paties laikmečio įvairiakalbių rašytinių šaltinių prirankioti ir pacituoti dešimtis kitokių atvejų, kai tie patys Lietuvos valdovai Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir Vytautas yra pavadinti karaliais (rex) ar didžiaisiais karaliais (magnus rex).

Kurgi čia įrodomoji diskusijos galia? Kai kam kaip tik to ir reikia: tegu pešasi „kitokių nuomonių“ lygyje! Ir kuo ilgiau pešis, tuo labiau tols Lietuvos „karalių bylos“ atomazga, kuri, kaip rašiau Alke, vis vien, kol esame nepriklausomi, anksčiau ar vėliau turės užsibaigti valstybinės valios aktu, įteisinančiu karališkus senovės Lietuvos valdovų titulus.

Numanydamas liūdnokas mus skaldančio, o ne telkiančio „nuomonių karo“ perspektyvas, pasistengiau savo knygoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ (Vilnius, 2018, 2019,2020) iš principo atsisakyti atsitiktinės arba pasirinktinės duomenų atrankos, visą tyrimą sutelkdamas į titulų vartojimo tradicijas skirtinguose lingvistiniuose kanonuose.

Rezultatas aiškus: vienalaikiuose pirminiuose šaltiniuose vartojami Lietuvos valdovų titulai dalinasi į dvi pagrindines grupes. Vakarų ir Šiaurės Europos šaltiniuose lotynų, sen. vokiečių ir sen. anglų kalbomis iki XV a. pradžios lietuvių valdovams, kaip taisyklė, taikomi karališko rango titulai (rex, kunic, cyning). Tuo tarpu slaviškuose vienalaikiuose šaltiniuose lietuvių valdovams dažnai taikomi slaviški titulai (князь,великий князь / didysis kniazius), tai yra – žemesnio rango nei „caras“, „imperatorius“ ar „karalius“ pagal tarptautinę titulų sistemą. Dabar, skaitydamas Alko diskusiją, beveik gailiuosi, kad į vieną knygą sudėjau visus mano surinktus šaltinių duomenis bei argumentus, nes daugelis komentatorių kelia tokius klausimus, kurie jau knygoje dokumentuotai atsakyti, tarp jų – apie žodžio kunigas prasmių evoliuciją amžių bėgyje, apie karalius, karalienes ir karalaičius lietuvių tautosakoje be jokių kunigaikščių ir kt. (žr. poskyrius „Kunigas“ vietoje „duxo“- kunigaikščio?“; „Kunigas“ Lietuvos istoriografijoje“; „Istorinė žodžio „kunigas“ prasmių evoliucija Lietuvoje“; „Dėl bandymų įteisinti „karaliaus“ titulo lietuviškus pakaitalus“; „Lietuvių tautosakoj viešpatauja tiktai „karaliai“, p. 530- 536).

Dabar Alko svetainėje daug diskutuojama apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės terminą ir kilmę, nors, manau, daug kas paaiškėtų teperžvelgus kelis poskyrius mano knygoje ( „Kada atsirado „Lietuvos didžioji kunigaikštystė?“, „Retrospektyvinis istoriografijos miražas: Lietuvos didžioji kunigaikštystė (1263-1386)“, „Vytautas …sukūrė didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą“). Remiuosi XX a. lenkų istoriko Jano Adamus ir XXI a. lietuvių istorikės Loretos Skurvydaitės tyrimais bei išvadomis apie anachronistinį ( atgaline data) šio termino primetimą ankstesnei Lietuvos valstybei (p. 70–75). Sekdamas diskusiją Alke kartais pagalvoju, gal reikėjo skelbti knygos tekstą, kaip darydavę XX a. pradžioje. Tuomet „Lietuvių praeities“ tekstai buvo leidžiami pigiomis brošiūrėlėmis atskirais svarbiais klausimais. Betgi negalėjau rizikuoti pasirodyti be fundamentalios argumentacijos ir viso rekonstrukcijos vaizdo, juk būtų devyni vilkai kaip mat vieną bitę papjovę. Dabar kol kas pjauna vienas T. Baranauskas, taigi atsakau į kelis jo kontrargumentus, idant paaiškėtų ginčo esmė ir principai.

Kas geriau išmano senąją rusų kalbą?

Rinkdamas medžiagą knygai, buvau ne kartą tiesiog šokiruotas, kaip netiksliai ir net klaidingai patys istorikai verčia pirminių šaltinių terminus bei titulus, o vėliau tais sauvališkais vertimais grindžia savo istoriografines interpretacijas (plačiau žr. poskyrius „Klaidinantys popiežiaus Inocento IV laiškų vertimai“, p.210 -212; „Klaidinantys Krėvos akto vertimai iš lotynų kalbos“, p. 327-329; „Vieno žodžio du perskaitymo variantai“, „Archeografų žodis“, „Lietuviško kniaziaus terminas Rusios ir Lenkijos istoriografijoje“, p.97–102; taip pat „Istoriografinė demagogija šaltyniotyroje“ – apie istoriko E. Gudavičiaus polemiką dėl Krėvos akto vertimų su Lietuvos teisės istoriku Vytautu Andriuliu, p. 346–353).

Vienas iš tokių pavyzdžių tiesiogiai susijęs su pirmaisiais lietuviškų kniazių paminėjimais Rusios metraščiuose. Pradėsiu nuo labiausiai rūpimų T. Baranauskui vyresniųjų kniazių, nes ir naujame rašinyje T. Baranauskas atkakliai gina savo klaidinantį vertimą, kai 1219 m. lietuvių sutartyje su rusinais aukščiausias būdvardžio laipsnis stebuklingu būdu pavirsta aukštesniuoju. Ir vėl istorikas teigia, kad šitaip ir privalo būti, o taisyklingas aukščiausiojo laipsnio vertimas tuo pačiu aukščiausiuoju laipsniu yra istorinės gramatikos aspektu nesusipratimas: visos šios formos iš tiesų yra aukštesniojo laipsnio variacijos, o aukščiausio laipsnio reikšmė priesagai –ейш– priskirta tik šiuolaikinėje rusų kalboje, kurioje toks jos supratimas yra inovacija, ne iki galo prigijusi dar XIX a. pradžioje. Šios inovacijos niekada nebuvo ir nėra ukrainiečių ir baltarusių kalbose…

Čia turiu grįžti prie mano nuojautos: antikaralininkai istorikai kartoja ir kartos savo nuomones (net akivaizdžiai klaidingas) ir mums teks dar ilgai jų klausytis, kol moksliškai nenuneigsim juodu ant balto pateiktais argumentais. Bet ir tai, atrodo, nepadeda. Tarp mano 1,5 kilogramo knygos argumentų yra pateikti dviejų specialistų atlikti 1219 m. sutarties vertimai į dabartinę ukrainiečių ir rusų kalbas. Pirmiausia turiu galvoje vertimą į ukrainiečių kalbą, paskelbtą 1936 m. Lvove, kuris tuo metu buvo ukrainiečių kultūros atkūrimo židinys, puoselėjęs tautines vertybes dvigubos grėsmės – rusifikacijos ir polonizacijos – akivaizdoje.

Metraščio vertėjas filosofas ir bažnytinis istorikas Teofilis Kostruba (Теофі́ль Петрович Костру́ба; 1907–1943) buvo puikus slavų bažnytinės kalbos žinovas, parašęs „Ukrainos X–XII a. bažnytinės istorijos apybraižą“ (1939) ir tik po mirties išleistą tekstą „Kaip Maskva naikino Ukrainos Bažnyčią“ (1961), tad puikiai išmanė Ukrainos teritorijoje rašytų metraščių kalbą ir terminiją.1219 m. sutarties tekstą jis išvertė į ukrainiečių kalbą ir panaudojo dargi sustiprintą aukščiausiojo laipsnio būdvardį: А ось імена литовських князів: найстарший Живинбуд, Довять ir kt. Argi čia ne ta pati aukščiausiojo laipsnio forma, kurios neįžiūri originale T. Baranauskas, čia pat tvirtindamas, kad „archajiškas priešdėlis naj-, paveldėtas dar iš slavų prokalbės (ukr. найстаріший, baltar. найстарэйшы, lenk. najstarszy)“?

Tarkime, T. Baranauskas senąją rusų kalbą išmano geriau už ukrainiečių bažnytinį istoriką T. Kostrubą. Bet lieka dar vienas akademinis vertimas, kurį galima būtų paneigti, tik pasiskelbus geriau išmanančiu kalbininku ir vertėju, negu buvo archeografijos specialistė Olga Lichačiova (Ольга Петровна Лихачева;1937–2003). Garsaus rusų istoriko, viduramžių ikonų, rankraščių kolekcionieriaus akademiko Nikolajaus Lichačiovo (1862–1936) anūkė daugiau nei 40 metų dirbo Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje, tyrinėdama ir parengdama spaudai viduramžių tekstus, tarp jų – unikalųjį iliustruotą (apie 600 spalvotų iliustracijų) „Radvilų metraštį“, Biblijos vertimus į bažnytinę slavų kalbą ir kt. Kaipgi išvertė O. Lichačiova mus dominantį pranešimą apie 1219 m. lietuvių sutartį su Romano našle ir sūnumis? Knygoje pateikiau ir originalų metraščio tekstą, ir jos atliktą vertimą: Быху же имена литовьскихъ князей се: старѣшей Живинъбудъ, Давъятъ“ ir kt. Archeografijos specialistės vertimas į dabartinę rusų kalbą: „Вот имена литовских князей: старейший Живинбуд, Давьят ir kt. (plačiau žr. mano knygos poskyrius „Vieno žodžio du perskaitymo variantai“, „Archeografų žodis“ , p. 96-101).

Tai ką dabar daryti, Tomai, kad labiausiai prityrę Rusios metraščių specialistai išvertė ne taip, kaip pačiam norėtųsi? Mėgėjiški lingvistiniai išvedžiojimai čia, deja, nepadės – ar ne geriau mokslo vardan prisipažinti suklydus ten, kur dalyko neišmanai, ir laikytis savo profesijos lygmenyje (Vikipedija: T. Baranauskas – Lietuvos istorikas, istorijos propaguotojas ir publicistas)? Atkaklūs T.Baranausko užkeikimai, esą 1219 m. sutarties tekste nėra nė užuominos apie aukščiausiąjį laipsnį, nors šio teksto vertimo praktikoje tokio pobūdžio klaidų būta ir iki A. Bučio, jau skamba kaip komplimentai man, juk senovinį 1219 m. sutarties tekstą išverčiau į lietuvių kalbą su ta pačia prasme, kokia išvertė labiausiai patyrę specialistai į dabartines rusų ir ukrainiečių kalbas. T. Baranausko vietoje tikrai nelįsčiau į kalbininkų daržą, tą jam pataria ir ne vienas jo antikaralininkiškų straipsnių komentatorius Alko svetainėje. Betgi, kaip minėjau pirmajame straipsnyje, esama nuostabių žmonių, kurie jokios savo išankstinės nuomonės nepajėgia nei pakeisti, nei pakoreguoti.

Kiekvieną tekstą privalu nagrinėti visapusiškai

Aš, deja, nesu toks nuostabus, todėl mielai prisipažįstu, kad savo knygoje tikrai nenagrinėjau 1366 ir 1372 m. Algirdo sutarčių titulatūros aspektu, nes buvau perdėm atsidėjęs Algirdo imperatoriško titulo βασιλεὺς nagrinėjimui, atsižvelgdamas bei remdamasis klasikinės filologijos specialistų Marcelino Ročkos, Mindaugo Stockio vertimais ir lyginamosios istorinės sociologijos specialisto Zenono Norkaus interpretacija (žr. posk. „Lietuvos valdovo Algirdo titulų likimas“, „Algirdo ir Kęstučio titulų hierarchinis santykis“, p. 285-289). Dabar T. Baranauskas nervinasi: į šį dokumentą pirštu baksnoju jau seniai, bet A. Bučys niekaip nesugeba jo pamatyti…

Nuoširdus jam ačiū, kad gaunu progą pasidalinti savo mintimis apie Algirdo sutartis ir apskritai apie titulų likimą tarptautinėse viduramžių sutartyse. Tai iš tikrųjų sudėtinga tema, retai kada lietuvių istoriografijoje nagrinėta ir gal ne itin įdomi daugumai Alko skaitytojų, bet ką jau padarysi, jei Tomas baksnoja pirštu…

Bet pirmiausia norėčiau aiškesnio susišnekėjimo vardan priminti, kaip aš žiūriu į bet kokius tekstus. Ir knygoje, ir dabar diskutuoju ne kaip istorikas, o kaip literatūrologas, ir nuolatos, netgi savo knygos pratarmėje, pabrėžiu, kad iš principo nelendu į istorikų daržą. (žr. posk. „Tradicinės istoriografijos literatūrologinis tyrimas“, „Fontes et historiae“ ir kt., p.44- 49). Mano knygos tema ir tikslas – ikikrikščioniškų Lietuvos valdovų titulų ir statusų iki XV a. tyrimas, pirmas tokio pobūdžio ir masto tyrimas Lietuvoje, o mano profesija (filologas, literatūrologas , daktarato specifika – literatūros teorija) įpareigoja laikytis nuostatos, jog visi tiriami tekstai – tiek XIII a. metraštininkų, tiek XXI a. istorikų parašyti – tėra tokie patys, kaip bet kokie kiti žmonių sukurti tekstai.

Savo darbe dešimtmečiais esu įpratęs nagrinėti kiekvieną tekstą visapusiškai: būtina apsvarstyti ne tik tekste pateikiamus faktus, datas ar vardus bei titulus, bet ir teksto atsiradimo aplinkybes. Tenka aiškintis kiekvieno autoriaus rašymo stilių, susijusį su jam artimiausia naratyvo tradicija, su rašančio žmogaus daugiau ar mažiau įskaitoma biografine matrica, su jo rašytinės saviraiškos temperamentu, su jo ideologinėmis, dvasinėmis ir tikybinėmis orientacijomis, su jo epochos profesiniu žargonu ir šnekėjimo madomis, tarkim, kreipiantis į Dievą viduramžiais arba į veidaknygių skaitytoją mūsų dienomis ir t.t.

Visa tai yra literatūros teoretiko bei teksto kritiko tyrimų laukas, kuriame atsiranda ir Lietuvos istorijos pirminių šaltinių literatūrologinės analizės būtinybė. Tai, beje, pabrėžta ir pirmojo 2018 m. leidimo paantrėštėje „Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoiografijos analizė“ (deja, kituose 2019, 2020 m. leidimuose metodologinės paantraštės nebeliko, dėl ko ir knyga kartais iš pirmo žvilgsnio suvokiama kaip tarsi vieno autoriaus nuomonė, o ne pirminių istorinių šaltinių masyvo iškėlimas, nuolatos lyginant juos su vėlesnėmis Lietuvos istorikų interpretacijomis).

Knygos apimtis iš dalies prasiplėtė kaip tik todėl, kad gausiai remiuosi įvairių tautų ir epochų istorikų pastebėjimais, žinomų archeologų, mitologų, kalbininkų, etnologų, tautosakos specialistų tyrimais bei teiginiais. Jau knygos pratarmėje priminiau dar XX a. viduryje įžymaus Britanijos archeologo, Londono muziejaus direktorius V. F. Graimzo (William Francis Grimes, 1905–1988) suformuluotą būtiną šiuolaikinio istorijos tyrimo sąlygą: Praėjo tie laikai, kada istorikas, filologas, kultūrologas ir archeologas galėjo ignoruoti vieni kitus – ignoruoti ne tik be jokių pasekmių, bet ir nesulaukdami kritikos už tokį ignoravimą. Šiandien visų keturių disciplinų atstovai privalo dirbti kartu, jeigu jie nori pasiekti sėkmės savo darbe (plačiau žr. posk. „Tradicinės istoriografijos literatūrologinis tyrimas“, „Nori pažinti istoriją – pirmiau pažink istoriką“, Istoriografinės bendruomenės „monopolis“; p. 44 – 48). Taigi esame pasmerkti bendromis jėgomis judėti į visiems naudingą ir orų susikalbėjimą, visiems būti, kaip mėgo sakyti istorikas kunigas Juozas Stakauskas, „arčiau fakto tikrybės“, tęsiant tarpdalykinių požiūrių diskusiją.

Apie šešetą didžiųjų kniazių

Grįžtant prie Algirdo 1372 m. sutarties, galiu iš karto pareikšti abejonę, ar verta imti už gryną pinigą sutarties dalyviams pridėtus slaviškus titulus, vadinant Algirdą didžiuoju kniaziumi, o Kęstutį kniaziumi. Pirmiausia neužmirškim, kad tai nėra grynai lietuvių sutartis su rusais. Vienai sutarties dalyvių pusei atstovauja Algirdas, Kęstutis ir Smolensko didysis kniazius Sviatoslavas Ivanovičius. Jie siunčia per pasiuntinius sutarties tekstą antros pusės atstovams – Maskvos didžiajam kunigaikščiui Dmitrijui Ivanovičiui ir jo pusbroliui Serpuchovo kniaziui Vladimirui Andrejevičiui. Rusijos istoriografijoje esama milžiniškos literatūros, kilusios besiaiškinant tiek sutarties dalyvių bei pasiuntinių vardus, tiek sutarties punktus ir svarbą Rusios istorijai (iš naujesnių darbų žr. Кучкин В.А. Московско-литовское соглашение о перемирии 1372 года // Древняя Русь. 2000. № 1. С. 11-39; № 2. С. 1-14 ; intern. prieiga: http://www.drevnyaya.ru/vyp/st...).

Mus dominančios titulatūros atžvilgiu sutarties intitulatio turime tris didžiuosius kniazius, o tekste dar tris, bet akivaizdu, kad kiekvienas jų, nepaisant vienodo titulo великий князь, turi skirtingą statusą. Smolensko kniazius Sviatoslavas vadinamas didžiuoju kniaziumi, be abejo, ne vien todėl, kad sutarties tekstas greičiausiai buvo surašytas Smolenske, o Algirdas, kaip spėja tyrėjai, buvo tik supažindintas su sutarties turiniu. Pats Sviatoslavas tuo metu galėjo tiktai nominaliai pagal Smolensko tradiciją prisiimti didžiojo kniaziaus titulą. Praktiškai jo statusas tuo metu prilygo Algirdo vasalo statusui, tad Sviatoslavui iki gyvenimo pabaigos teko ne itin sėkmingai kovoti dėl Smolensko nepriklausomybės tiek su Maskva, kaip vasalui žygiuojant į talką Algirdui, tiek bandant išsikovoti nepriklausomybę nuo Lietuvos.

Antrasis didysis kniazius, minimas intitulatio, buvo tuometinis Maskvos didysis kniazius Dmitrijus Ivanovičius. Bet ir pastarojo statusas neadekvatus titului, nes Dmitrijus Ivanovičius tuo metu buvo Aukso ordos vasalas. Iš dalies garsieji Maskvos ir Lietuvos XIV a. karai vyko dėl to, kad Algirdo žentas Tvėrės kniazius Michailas vienu metu buvo užėmęs ir didžiosios Vladimiro kunigaikštystės žemes, kurias prieš tai 1371 m. Ordos chanas buvo siuzereno teise (jarlyku) davęs valdyti tam pačiam Maskvos didžiajam kniaziui Dmitrijui Ivanovičiui. Neatsitiktinai 1372 m. sutarties išvakarėse Maskvos didysis kniazius siuntė pas savo siuzereną Ordos chaną pasiuntinius, prašydamas derančios jam, kaip chano vasalui, karinės totorių paramos kovose prieš Tvėrę ir Lietuvą, tai patvirtinta ir sutarties tekste. Be šių didžiųjų kniazių 1372 m. sutarties 4-ame punkte randame dar tris didžiuosius kniazius – Olegą, Romaną, Volodimerą, bet visa bėda, kad jų valdų ir tapatybės negali galutinai identifikuoti net rusų istorikai, keldami įvairias prielaidas.

Štai tokiame margame didžiųjų kniazių statuso kontekste tenka įvertinti ir sutarties autoriaus duotą Algirdui didžiojo kniaziaus titulą. Koks jo statusas? Akivaizdu, kad šiuo atveju neįmanoma kalbėti apie jokį vasališką šio titulo atspalvį. Kita vertus, negalima jo suabsoliutinti. Taip, tekste užrašyta: [Се] ѩзъ, кнѧзь великии Олгѣрдъ ([Štai] aš, didysis kunigaikštis Algirdas), ir T.Baranauskui to pakanka skelbti Algirdą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, deja, čia pat labai tiksliai pastebint: Tiesą sakant, kitokio titulo rusėnų kalba Lietuvos valdovams apskritai niekas niekada nėra taikęs (išskyrus žinoma, jo sutrumpinimą iki tiesiog „kunigaikščio/kniaz’“). Esmė ir yra ta, kad kalbama apie slavišką lingvistinį kanoną, kuriame iš tikrųjų kitaip ir negalėjo būti, adresuojant sutartis slavų žemių valdovams ir gyventojams. gyventojams. Bet lieka tekstualiniai faktai: titulai šioje sutartyje nominalūs, dažniausiai neatitinka realiems valdovų statusams…

Algirdas – „kniazius“, karalius ar imperatorius

Algirdo titulas įrašytas rusų kalba ir Rusios raštų tradicijoje, tačiau šiandieną mes nebegalime apsiriboti vien slavišku kanonu, kai šalia jo turime neslaviškus alternatyvių šaltinių klodus. Imkime graikiškai beveik tuo pačiu metu rašytą dokumentą, vadinamąjį Algirdo laišką ( 1271 m.) Konstantinopolio patriachui Fotijui. Beje, bizantiškos laiškų tradicijos tyrėja ir vertėja iš graikų kalbos Kristina Svarevičiūtė neseniai priskyrė Algirdo tekstą ne laiškų, o dalykinių raštų kategorijai. Ką čia matome?

Savo rašte Algirdas pateikia ne tik savo karališką titulą (τοῦῥηγὸςτῶνΛητβῶν; Lietuvos karalius), bet ir įvardina net du kartus savo statusą bizantiškos sistemos vienu iš aukščiausių titulų basileus (τὸνβασιλέαΛητβῶν; ὁβασιλεὺς, ὁἌλγερδος ; Lieuvos basileus Algirdas). Kokia šių Algirdo titulų vertimų istorija? Turbūt aišku, kad carinėje ir tarybinėje Rusijos istoriografijoje būdavo teikiamas tik slaviškas titulo vertimas царь arba великий князь . Nėr ko stebėtis, kad sovietmečio rusišką kniaziaus variantą versdami į lietuvių kalbą lietuviai automatiškai rašė „didysis kunigaikštis Algirdas“. Taigi vėl susiduriame su neįtikėtinu reiškiniu, kuomet istorikai ir net vertėjai naikina arba suteikia praeities Lietuvos valdovams titulus pagal savo išmanymą.

Nesunku įsivaizduoti puikaus filologo Marcelino Ročkos ( 1912 – 1983) situaciją, kuomet jis pirmasis vertė laiško tekstą iš graikų kalbos ir privalėjo derintis prie sovietmetyje įvestos Lietuvos valdovų titulavimo tvarkos: nebuvo ir nėra senovės Lietuvoje jokių kitokių titulų – tiktai kniazi ir velikije kniazi, arba vietiniu lietuvišku variantu – tiktai kunigaikščiai ir didieji kunigaikščiai. Tenka stebėtis, kad M.Ročkai sovietmečiu pavyko apginti karalių Algirdą savo vertime. Po to ilgą laiką, jei peržiūrėsime lietuviškus šio rašto vertimus, kurių įvairius variantus dažniausiai cituoja istorikai, literatūrologai, enciklopedistai, mokyklinių vadovėlių autoriai ir žurnalistai, pamatysime Algirdo titulą karalius.

Tik XXI a. amžiuje buvo pagaliau pralaužti ledai teikiant visiškai autentiškus Algirdo laiške paminėtų titulų vertimus. Modernių nestandartiškų metodologijų skleidėjas Lietuvoje Zenonas Norkus, nagrinėdamas Algirdo rašto naujausius vertimus iš graikų į lietuvių kalbą, jau nevyniojo, kaip sakoma, Algirdo graikiško titulo į šabloninių tradicijų vatą. Turėdamas omeny basileus titulą, Z.Norkus verčia titulus adekvačiai graikiškam tekstui. Pasak jo, laiške yra dvi vietos, kur aptinkame: nuo lietuvių imperatoriaus Algirdo ir imperatorius Algirdas. Akivaizdu, kad lyginamosios sociologijos specialistas, siūlydamas titulą imperatorius, nori įvesti Lietuvos valdovo titulą į tarptautinės viduramžių titulatūros sistemą. Tarptautiniu kontekstu Z. Norkus komentuoja ir Algirdo numanomas intencijas: Kaip ir jo pirmtakai Vakarų Europoje, Algirdas savo titulu norėjo pareikšti, kad yra didis užkariautojas, kunigaikščių kunigaikštis, nepripažįstantis jokios aukštesnės valdžios ir kartu lygus pačiam Konstantinopolio imperatoriui, o taip pat pretenduojantis savo valdžiai tam tikrą politinį geografinį regioną (Rusią).

Z. Norkus nepritaria vertimui „karalius“. Vertindamas naujausią graikų kalbos specialisto M. Strockio vertimą į lietuvių kalbą dviejų eilučių įrašo švininėje plokštėje, kuri buvo rasta 2003 m., Z. Norkus pastebi, kad žodį βασιλεύς abiem atvejais Strockis siūlo versti į lietuvių kalbą „karaliumi“. Tačiau galima būti beveik tikram, kad tituluodamasis Algirdas kaip tik norėjo pareikšti, kad jis yra daugiau negu „karalius“. [ …] Jeigu Algirdas būtų pripažįnęs Bizantijos imperatoriaus viršenybę, ir tenorėjęs pasakyti, kad yra vyriausiasis tarp LDK kunigaikščių, tai jo titulatūroje būtų buvęs pavartotas ῥήξ, (karalius arba didysis karalius), o ne βασιλεύς. (plačiau žr. poskyr. „Lietuvos valdovo Algirdo titulų likimas“, p. 285 – 287). Taigi jau turime du Algirdo titulo variantus vienalaikiuose šaltiniuose, ir nematau jokio pagrindo iškelti vieną aukščiau kito ar jį suabsoliutinti, kol nėra papildomų argumentų.

Ką liudija Vokiečių ordino Didysis magistras?

Laimei, Algirdo atveju galime rasti pakankamai alternatyvių rašytinių argumentų. Lyginamosios literatūrolgijos principu tikrinant Algirdo titulo variantus, aš labiausiai būčiau linkęs remtis ne Rusios, o vienalaikiais vokiškais šaltiniais. Ypač svarbūs šiuo atžvilgiu yra du Vokiečių ordino Didžiojo magistro Vinricho von Kniprodės ( Winrich von Kniprode; 1310 – 1382) laiškai, parašyti jo gyvenimo pabaigoje.

Pirmajame lotyniškai rašytame laiške Kardinolui, matyt, Vokiečių ordino kardinolui-protektoriui ( Kardinal Protector), pranešdamas apie 1377 m. žygį į Lietuvą ir vokiečių atėjimą prie Vilniaus, Kniprodė pateikia Algirdo titulą: Invento ibi magno rege Algerd tocius regni domino cum uxore sua regina et liberis suis et multitudine armatorum civitatem regiam metropolim, que est capud regni (Sužinota ten esant didžiajam karaliui Algirdui, visos karalystės valdovui kartu su savo žmona karaliene ir savo vaikais, ir daugybe ginkluotų karių centriniame karalystės mieste, kuris yra karalystės sostinė).

Akivaizdu, kad laiškų autorius, netgi lyginant su ordino metraštininkais, yra vienas iš patikimiausių laikmečio autoritetų XIV a. Lietuvos valdovų titulatūros istorijoje. Būtent V.von Kniprodė, būdamas nuo 1351 m. iki gyvenimo pabaigos (1382 m.) Vokiečių ordino Didžiuoju magistru, kone tris dešimtmečius turėjo daug progų intensyviai ir betarpiškai bendrauti bene su visais XIV a. antrosios pusės Lietuvos valdovais įvairių derybų metu tvarkant Vokiečių ordino santykius su Lietuva.

Visiems žinomas vokiečių kronikos epizodas, kuomet Kauno pilies 1362 m. apgulimo metu karalius Kęstutis susitinka ir kalbasi su vokiečių magistru, kuris kreipiasi į Kęstutį, vadindamas jį karaliumi. Neverta stebėtis, kad didžioji dauguma Lietuvos valdančiosios dinastijos tuometinių atstovų – Algirdo, Kęstučio, Jogailos, Vytauto ir kt. – sudarytų sutarčių bei dokumentų yra sudaryta su didžiojo magistro V.von Kniprodės žinia ir jo pasirašyta (plačiau žr. posk. „Algirdo ir Kęstučio titulų hierarchinis santykis“, „Kęstučio statusas ir titulas iki Algirdo mirties“; p.287–291).

Rusios kniazių jarlykai

Svarstant slavišką didžiojo kniaziaus titulą ir jo taikymą senovės Lietuvos valdovams, mano manymu, negalima išleisti iš akių lemiamos viduramžių titulų suteikimo pusės, tai yra – jo legitimacijos, juridinio įteisinimo. Trumpai tariant, Rusios metraščių perrašinėtojai ar slaviškų sutarčių sudarinėtojai neretai pridėdavo valdovams įvairiausius norimus titulus. Lygiai taip elgėsi ir lietuvių dinastijų atstovai po didžiojo karaliaus Algirdo mirties, kai prasidėjo bekaralmetis ir įnirtingų dinastininių kovų laikais Jogaila, Švitrigaila, Vytautas ir kt. įsirašydavo geidžiamus titulus, nors tik nominalius, kadangi nė vienas neturėjo visuotinio dinastijos atstovų, ypač vyriausiųjų pagal amžių, pritarimo ( plačiau žr. posk. „Gediminaičių dinastijos Algirdaičių atšakos skilimas“, „Titulų devalvacija kovose dėl Lietuvos didžiojo karaliaus sosto“, „Gediminaičių dinastijos žemaitiškos atšakos žudymas“; p. 293 – 302).

Juridiniu atžvilgiu būtina pirmiausia išsiaiškinti, kas ir kaip galėjo XIII ir XIV a. suteikti Lietuvos valdovams didžiojo kniaziaus titulą, kurį turėjo daugelis Rusios valdovų? Faktiškai ir istoriškai akivaizdu, kad niekas kitas, išskyrus Aukso ordos mongolų chanus. Įsigalėjus Rusioje nuo 1240 m. mongolams, gana staigiai žlugo visa senoji Rusios dinastinių valdovų titulatūros tradicija, kuri buvo susijusi su dinastinės valdžios perėmimo tvarka pagal amžiaus vyresnybę giminėje, pagal valdomo miesto statusą ir t. t.

Bet labiausiai pakito didžiojo kniaziaus titulo ir statuso gavimo tvarka. Kiekvienas stambesnis rusų kniazius nuo šiolei privalėjo keliauti į Aukso ordos sostinę Sarai-Batu su dovanomis ir nužemintai prašyti, kad jo valdžia kunigaikštystėje būtų patvirtinta Aukso ordos teisniu raštu, vadinamuoju jarlyku (viduramžiais Europoje žodį jarlyk versdavo lotynišku privilegium – dokumentas, suteikiantis išimtinę teisę). Akivaizdu, kad ši naujoji didžiojo kniaziaus legitimizacijos tvarka neturėjo ir negalėjo turėti nieko bendro su Lietuvos valdovais jau vien dėl to, kad mongolai niekad nebuvo užkariavę Lietuvos. Juridiškai nei Mindaugas, nei Algirdas negalėjo gauti oficialaus didžiojo kniaziaus titulo (plačiau žr. posk. „Rusios titulų degradacija po 1240 m. mongolų imperijoje“, „Rusios velikije kniazi – mongolų chano vasalai“, „Kas galėtų Mindaugui XIII a. suteikti titulą velikij kniazj“; p. 93–96).

Kaip Algirdo sūnūs kniaziaistapdavo

Visiškai kitokioje padėtyje atsidurdavo tie Lietuvos karališkų dinastijų atstovai, kurie gaudavo iš savo tėvų valdyti užkariautus ar dinastinių vedybų keliu gautas Rusios žemes. Pavyzdžiui, gavę iš Algirdo jiems paskirtas valdas kuriame nors Rusios krikščionių krašte, Algirdaičiai turėdavo atlikti ne vieną įteisinimo procedūrą: be priesaikų tekdavo priimti krikštą pagal to krašto ortodoksines apeigas, vadintas „graikų apeigomis“ (po grečeskomu obriadu) ir dar pakeisti savo pagonišką vardą rusišku pravoslavišku. Kitaip jie būtų nepriimtini vietiniams krašto gyventojams, kurie nepakęstų pagonių valdovų savo žemėje.

Visi pirmosios žmonos pagimdyti Algirdo sūnūs gavo valdas Rusioje, taigi visi buvo oficialiai tituluojami kniaziais. Liūdna, bet akivaizdu, kad lietuvių tautos istorinėje atmintyje išnyko ne tik šitos kategorijos lietuviškų kniazių pagoniški vardai, bet ir jų palikuonių dvasinės, iš dalies ir genetinės sąsajos su Tėvyne. Ne tik pirmosios Algirdo žmonos sūnūs, bet ir ne vienas antrosios žmonos Julijonos (rus. Ульяна Александровна Тверская, apie 1325–1392) sūnus taipogi priėmė krikštą pagal graikų ortodoksų apeigas ir gavo slaviškus krikšto vardus bei kniazių titulus. Skirgaila tapo kniaziumi Ivanu Polocke, Kaributas – kniaziumi Dmitrijum Severų Naugarduke ir pan. Taigi didesnė Algirdo palikuonių dalis pakeitė tikybą, tapo krikščionių pravoslavų kniaziais ir daugmaž ramiai gyveno Rusioje, palaipsniui slavėdami ir ištirpdami su savo palikuonimis slavų čiabuvių masėje (plačiau žr. posk. „Interregnum atvejai Lietuvos istorijoje“, „Pretendentai į Didžiojo karaliaus sostą ir titulą“, „Dinastijos retėjimas ir nutautėjimas (karalaičiai virsta kniaziais)“, p. 280–284).

Ar galima remtis vien Rusios metraščiais?

Visiems, kas linkęs patikliai remtis Rusios metraščiais, būtina atsižvelgti į jų terminijos evoliuciją. Laikui bėgant keitėsi net savų valdovų titulai nuo konungų iki carų, tad ką jau bekalbėti apie vis naujų ir naujų metraštininkų, jų perrašinėtojų tradicinę taisyklę įvairiausius svetimšalių titulus išvertinėti į slavišką terminiją. Tiek „Būtųjų laikų pasakojimo“, tiek ir kitų metraščių sudarinėtojai bei nurašinėtojai dažniausiai pritaikydavo kniaziaus titulą ne tik Kijevo ar visos Rusios smulkesniems vietiniams valdovams, bet ir kitataučiams, tarp jų – net klajoklių pečenegų vadams (Въ лето 6501. […] И приеха князь печенескы).

Dažnai matome, kad kniaziaus titulas „Būtųjų laikų pasakojime“ vartojamas visiškai neatsižvelgiant į svetimšalio kniaziaus istorinį tikrąjį titulą ir jo statuso vertę svetur, už Rusios ribų. Tarp 996 m. žinių skaitome, kad Vladimiras „gyveno taikoje su aplinkiniais kniaziais: su Boleslavų Lenkiškuoju, su Steponu Vengriškuoju ir su Androniku Čekiškuoju (Въ лето 6504.И бе живя с князи околными его миромъ: с Болеславомъ Лядьскымъ, и сь Стефаномъ Угорьскымъ и съ Ондроникомъ Чьшьскымъ). Akivaizdu, kad čia minimi skirtingų tautų valdovai skirtingais titulais: lenkų karalius Boleslovas I Narsusis ( 992 – 1025), vengrų karalius Steponas Ištvanas ( 997 – 1038) ir čekų kniazius (Český kníže) Oldrichas ( ~ 1012 – 1034). Senovės Rusios metraštyje visi jie pavirto kniaziais…

Ką tai reiškia? Vieną paprastą dalyką: ilgaamžę Rusios metraščių tradiciją pritaikyti svetimšalių valdovams savus, įprastus ir slavų skaitytojams suprantamus titulus. Toks nediferencijuotas universalus titulo kniazius vartojimas metraščiuose akivaizdžiai rodo metraštininkų, ypač XV-XVI a. perrašinėtojų, vėliau ir carinės Rusijos, o dar vėliau ir Tarybų sąjungos istorikų kryptingą kitataučių valdovų titulų keitimą į slaviškus.

O dabar – retorinis klusimas!

Ar mums verta ir toliau laikytis lietuviškų kniazių, atsiradusių Rytų raštijoje ir istoriografijoje, ypač tuomet, kai jau žinome, jog Vakarų šaltiniai akivaizdžiai liudija buvus lietuvių karalius ir karalystę iki pat XV a.pradžios? Juk tik tada de jure atsiranda Magnus Ducatus Lithuaniae ir visi teisėti vėlesnieji didieji Lietuvos kunigaikščiai…

Būtent 1413 m. Horodlės sutartimi tarp Jogailos ir Vytauto oficialiai buvo užbaigtas paskutinis ir ilgiausias interregnum laikotarpis senovės Lietuvos istorijoje ir paskelbtas naujas Lietuvos valstybės pavadinimas Magnus Ducatus Lithuaniae. Sutartimi įteisinti ir nauji abiejų valdovų statusai bei titulai. Vytautas gavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą ir statusą su dinastinio paveldėjimo teise, o ne tiktai iki gyvos galvos (ad tempora vite nostra), kaip buvo įteisinta 1401 m. Vilniaus-Radomo aktais. Tačiau ta pačia sutartimi Vytautas pripažino ir savo vasališką priklausomybę nuo Krokuvoje sėdinčio aukščiausiojo Lietuvos kunigaikščio, kadangi pusbrolis Jogaila šalia Lenkijos karaliaus titulo gavo papildomą – Supremus dux Lithuaniae. Nuo to laiko ir galima bei privalu Lietuvos valstybę tituluoti ir vadinti Lietuvos didžiąja kunigaikštyste, o jos faktinius valdovus didžiaisiais kunigaikščiais, kol ir šis titulas, išsilaikęs 156 metus, nebuvo oficialai panaikintas 1569 m. Liublino unijos aktu, uždraudusiu savarankiškai skelbti, inauguruoti ir karūnuoti Lietuvoje savą Didijį kunigaikštį (Akt unii Lubelskiej – paragrafas 5).

Tai buvo lemtingas lūžis Lietuvos istorijoje. Bet, kita vertus, kodėl šis Lietuvos istorijos epizodas turėtų paneigti ankstesnį Lietuvos karalystės egzistavimą? Juk turėjome unikalią istoriją, lietuvių tauta išsaugojo archajiškiausias indoeuropiečių kalbos formas, archajiškas sutartines, ilgiausiai išlaikė archajiškų Vakarų Europos karalysčių pagonišką statusą ir dargi tapo viena galingiausių valstybių XIV a. Europoje. Kodėl turėtume tą viską menkinti ir neigti? Ir vardan ko? Kad įtiktume Rytų kaimynams ir jų istorijos kultiniams standartams? Nemanau, kad verta taip daryti, nors ir Vakaruose turime kaimynę, kurios istoriniuose analuose nuo Krėvos 1385 m. sutarties laikų įtikinėjama, kad Lietuva niekados neturėjo jokių karalių, išskyrus katalikiškąjį Mindaugą.

Paradoksas čia toks, kad būtent Krėvos sutarties tekste yra ir parašyta apie dvi besijungiančias karalystes – Lietuvos ir Lenkijos. Deja, Krėvos akto vertimuose nuo seno iki šiolei stengiamasi ištrinti Lietuvos karalystės įvardinimą (plačiau žr. „Klaidinantys Krėvos akto vertimai iš lotynų kalbos“, „Krėvos aktas – Lietuvos karalystę liudijantis dokumentas“, „Krėvos aktas – ne vienintelis Lietuvos karalystę liudijantis šalinis“, „Epitafija Jadvygai iš J. Dlugošo analų apie sutartimi sujungtas lenkų ir lietuvių karalystes“; p. 327 – 333).

Dabar neretai tenka išgirsti ir Alko diskusijoje nuskambėjusį klausimą, ar iš viso verta susigrąžinti Lietuvai senovės valdovų karališkus titulus? Ypač šiais laikais, kai jau internete mirgėte mirga informacija apie lietuvių valdovus didžiuosius kniazius įvairiomis pasaulio kalbomis, pirmiausia – anglų kalba, kuri pagrįstai vadinama tarptautinio bendravimo ir globalinio internetinio tinklo pagrindine kalba, įtakojančia ir Lietuvos valstybės bei lietuvių valdovų titulatūrą beveik visose šalyse. Ar verta tarp savęs ir svetur istorikų konferencijose ginčytis ir aiškintis tokį, atrodytų, formalų klausimėlį: kiek gi lietuviai turėjo karalių – vieną ar daugiau?

Atsakysiu: ir verta, ir neverta.

Neverta tiems, kas neblogai gyvena iš senų dogmų bei mitų tiražavimo ir nenori sukti (nusisukti?) sau galvos dėl mokslinės diskusijos reikalaujančių problemų.

Tačiau verta tiems, kas jaučia atsakomybę ne tik už savo mokslinį titulą ar šeimą, bet ir už savo seniai gyvenusius ir Lietuvos istoriją kūrusius protėvius. Jiems lietuvių karaliaus valdžia ir karūna niekados nebuvo ir negalėjo būti formali smulkmena… Jie patys sukūrė Lietuvos karalystę, neprašydami savo galios palaiminimo nei Rytuose, nei Vakaruose.

Gal esu senamadiškas, bet man velniškai nepatinka, kai lietuviai savanoriškai atsižada savo šlovingos praeities, savo karalių, karalienių ir karalaičių… O dar atviriau šnekant, nenoriu, kad mano vaikai ir vaikaičiai toliau klausytųsi nepriklausomos Lietuvos mokyklose siaubo pasakų iš spalvotų vadovėlių apie vargšelę, nekilmingą, barbarišką, neraštingą, nekrikštytą, atsilikusią senovės Lietuvą.

Nekviečiu manimi tikėti ir nesirengiu nieko įtikinėti sakydamas kilnius patriotinius monologus – tik siūlau ir kviečiu permesti akimis mano knygoje pateiktus, mūsų diskusijai aktualius istorinių šaltinių fragmentus, kaip senųjų autorių įvairiomis kalbomis surašytus liudijimus.

Pabaigai – apie Lordus ir žodynus

Privalau atsakyti į dar vieną T. Baranausko kontrargumentą ginant „Lietuvos Viešpačius“ nuo A. Bučio. Savo nuomonę jau pirmame rašinyje išdėsčiau, bet vardan ramesnio dialogo pasiduodu, tebūnie taip, kaip nori istorikas. Jei Tomui labai reikia Lietuvos istorijoje Viešpačių, kurie angliškame jo knygos leidime tapo Lordais („The Medieval Lords of Lithuania“), lai būna lordai. Galiu tik nuraminti oponentą, kad jis be reikalo aimanuoja:Dieve, Dieve, duok A. Bučiui kokį nors anglų kalbos žodyną… O spėlioti, kaip šis žodis verčiamas į anglų kalbą nereikia, nes minėta knygelė yra išleista ir anglų kalba…

Galiu pranešti, kad man Dievas jau senokai yra davęs neblogą anglų kalbos žodyną, ne kokį bendrinį, o enciklopedinį, tris kartus stambesnį už mano „Lietuvių karalius…”, ne kartą Britanijoje perspausdintą, klasikinį… Ir ką gi? Jame žodis „Lord“ išaiškintas ypač plačiai vien tik didžiąja raide rašant: 1. A title given to God or Jesus Christ; 2. A title given to men of high birth, specifically to an earl, marquess, baron, or viscount (manau, nereikia versti į lietuvių kalbą?). Be to, žodis „Lord“ vartojamas ir grynai kaip kurtuazinis titulas, kreipiantis į jaunesnius djuko ar markizo sūnus (sons of a duke or marquess). 3. Kaip ceremoninis titulas Lord taikomas aukštiems pareigūnams arba vyskupams ir arkivyskupams. Pagaliau naudojamas kaip išgąsčio ar nuostabos šūksnis Good Lord! arba Lord only knows! Čia vėl, manau, nereikia versti (žr. Collins English Dictionary, 1979, p. 869). Tačiau su anglais geriau tegul aiškinasi pats T. Baranauskas, jeigu jam kada nors teks su jais akis į akį susitikti ir dėstyti, ką tie Lordai (didžiąja raide) veikė viduramžių Lietuvoje… Išskyrus Tomą, iš tikrųjų Lord only knows!..