Šį savaitgalį į Rokiškio krašte, prie pat sienos su Latvija įsikūrusį Ilzenbergo dvarą smalsuoliai atvyko susipažinti su latviškomis Joninių šventimo tradicijomis, tačiau šokių, dainų ir teatro kolektyvai įtraukė į pasirodymą ir pačius žiūrovus.

Į Lietuvą apie savo tradicijas papasakoti atvyko Aknistės gyvenvietės senjorų tautinių šokių kolektyvas „Džiaugtis šokant“ („Dejotprieks“) bei liaudies teatro dalyviai, o iš Garsene miestelio – moterų vokalinis ansamblis „Garšva“ („Gārsas“).

„Nenorėjome, kad tai būtų kaip koncertas, kai mes tik pasirodome ir išeiname. Norėjome papasakoti, kaip anksčiau pas mus buvo švenčiamos Joninės. Todėl tokia pasirodymo koncepcija – kartu apjungti tiek šokiai, tiek dainos, tiek ir teatro elementai, kuo labiau įtraukiami žiūrovai, kad visiems susirinkusiems būtų smagu“, – sakė Kristiana Kalniete, viena iš renginio organizatorių, dainuojanti moterų ansamblyje.

Su dainomis – pas kaimynus

Patys susirinkę latvių kolektyvų nariai tvirtina: niekur pasaulyje nėra tokios pagarbos nacionalinėms tradicijoms kaip per Jonines Latvijoje. Pasak jų, ši šventė buvo atspariausia svetimų kultūrų įtakai, todėl išlaikė savitumą. Todėl bendru kolektyvų pasirodymu norėta papasakoti, kaip latviai švęsdavo šią naktį senovėje.

„Pasakojome apie tai, kaip tradiciškai Joninių išvakarėse užbaigus visus dienos darbus pasiimame vainikus ir einame nuo iš vienų kaimynų pas kitus. Užėjus į svečius šeimininkai pavaišina alumi, sūriu, pyragais, o tada visus kviečiame šokti ir su dainomis keliaujame pas kitus kaimynus“, – pasakoja K. Kalniete.

Antroje dalyje latviai kartu su prie pasirodymo prisijungusiais žiūrovais keliavo į Ilgio ežere esančią Meilės salą ir atliko tradicinį Joninių ritualą – metė vainikus į ežerą.
„Vainikai susiję su keliomis tradicijomis. Viena iš jų – nupynus du vainikus, jie metami į ežerą ir jeigu jie laikosi kartu, vadinasi tais metais turi būti vestuvės. Kita tradicija – jei vainikas lieka nenuskendęs, jaunasis žiemą jau šeimininkaus tavo sodyboje, o jei ne, liksi viena“, – tvirtino latvė.

Latviškų Joninių pabaiga Ilzenbergo dvare gerai pažįstama ir mums. Tai – Joninių laužas. Anot latvių padavimų, per laužą peršokęs žmogus apsivalo nuo prakeikimų, o jei peršoks už rankų susikibusi įsimylėjėlių pora, jie kartu bus visus metus.

Jungia ir istorinės sąsajos

Perplaukę Ilgio ežerą, kuriame ir yra romantiškoji Meilės sala, jau atsidursite Latvijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo braižant nepriklausomų Lietuvos ir Latvijos valstybės sienas, dalis Ilzenbergo dvaro savininkų Dimšų žemės atsidūrė Latvijos teritorijoje, todėl ir ežeras formaliai buvo padalintas perpus.

Dvaro vietininko Gintaro Bingelio teigimu, istorinių sąsajų su Latvija ši vietovė turi gausybę. Štai, iš istorinių šaltinių žinoma, kad visai šalia Ilzenbergo esančios Alksnių gyvenvietės dvaras priklausė Livonijos ordino magistrui, o paskui ir Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščiui.

„Pati geografinė dvaro padėtis rodo, kad tai buvo tarsi tiltas tarp dviejų tautų. Lietuviai ir latviai yra glaudžiai kultūriškai susijusios tautos, todėl ir dabar ieškome progų palaikyti ryšius. Šių iš nedidelių Latvijos miestelių atvykusių kolektyvų dėka turėjome progą susipažinti su jų Joninių tradicijomis, šventės, kuri išlieka itin svarbi ir mums, lietuviams“, – tikino G. Bingelis.