Savaitgalį Aukštadvaryje, kuris 2018 metais paskelbtas viena mažųjų Lietuvos kultūros sostinių, vyko šventė-paroda „Jurginų paradas“. Jos metu buvo galima pasimėgauti įvairiausių spalvų ir kvapų gėlėmis, iš kurių buvo renkamas „Žiedų žiedas“. Su dideliu dėkingumu įvardinti ir dovanomis paskatinti jurginų (gėlės primenančios močiučių darželius) augintojai. Štai taip aukštadvariečiai žingsniuoja tradicinio lietuviško gėlių darželio (dalies mūsų kultūros paveldo) atgaivinimo link. Ir kaip tik mūsų puoselėjami papročiai gali išlikti bei gyvuoti amžinai, taip ir tik mūsų darbais auginama šalis gali tapti tvirta ir klestinčia valstybe. Būtent šiems žmonėms, savos gimtinės puoselėtojams ir buvo skirta antroji renginio dalis, kurios metu vyko LR ŽŪM projekto „Tautos šimtmečio ąžuolai“ paskelbtų nominacijų apdovanojimai.
Dar prieš šventę detaliau apie visa tai kalbėjomės su Trakų kultūros rūmų Aukštadvario padalinio renginių organizatore Lina Terese Mikutavičiene.
Žmonės kviečiami į „Jurginų paradą“. Jūs esate viena iš šventės organizatorių. Sakykite, kodėl pasirinktas būtent toks pavadinimas? Galbūt jis savimi neša kažkokią žinią?
Man jurginas – tai karališka gėlė. Rudenį ji išsiskiria savo aukštumu, dideliais, margaspalviais žiedais. Tokios puošnios gėlės vizualiai kuria paradą. Todėl norisi žmones paraginti vienytis šiai gražiai idėjai, kad jurginai atrastų sau vietą kiekvieno darželyje ir puoštų ne tik Aukštadvario miestelį, bet ir visą seniūniją.
Bene pati didžiausia mūsų jurginų mylėtoja – tai aukštadvarietė Veronika Pilipavičienė. Ji augina išties daug jurginų veislių, prižiūri juos su meile. Kiekvienam jurginui suteikia vieno ar kito žmogaus vardą. Žiūri į juos ir atrodo, kad jie charakteringi, panašūs į tuos žmones.
Norėtųsi, kad jurginas taptų aukštadvariečių gėle, kuri žydėtų jų darželiuose. Eilę metų Aukštadvaryje lankau gėlių darželius, juos fotografuoju. Stebiu, jog vyresni žmonės sodina piliarožes ir jurginus. Jie taip puošia darželius. Ko gero nei viena gėlė taip nepapuošia, kaip šios senobinės gėlės, kurios labai dera tarpusavyje.
Jau penkti metai mes organizuojame muges „Pagal Jurgį ir jurginas“, kurios vyksta Jurginių proga. Susidomėjimas labai didelis. Ši mintis kilo besikalbant su viena aukštadvariete. Kadais dirbusi ŽŪM, ji grįžo į Aukštadvarį ir turėdama daugiau laiko įsijungė į bendruomeninę veiklą, tapo bendruomenės tarybos nare. Tai mano jau minėtoji Veronika Pilipavičienė. Mintys rutuliojosi taip, juk jeigu, pavyzdžiui, Žagarė turi vyšnių, tai kodėl mums nepadarius, savo, išskirtinės jurginų šventės. Mugę vadiname jomarku (seni žmonės pasakytų, kad tai ne tik pardavimas, bet ir mainai). Žmonės į mūsų jomarką atvažiuoja ne tam, kad nusipirkti bulvių maišą ir išvažiuoti, čia jie atvyksta pabendrauti, pasikalbėti, pasidalyti džiaugsmais. Jurginų augintojai pasipasakoja savo patirtis, pastebėjimus kitiems, tuo besidomintiems žmonėms. Manau, kad tai yra pats didžiausias turtas ir tikriausia informacija apie šiuos konkrečius augalus, kurios nerasi jokiose mokslinėse knygose.
Tarp jurginų mylėtojų yra žmonių puoselėjančių ir senobines jurginų veisles. Štai Vlada Valakevičienė. Ji augina įvairias gėles. Apie kiekvieną jų gali papasakoti. Kad ir apie jurginą, kuris labai senobinis ir jai gražesnis už tuos kitus (juk jo ir lapai skiriasi, jisai išties kitoks).
O su kokiu džiaugsmu ir meile puoselėjamos tos gėlės!
Ši gėlė žmones tiesiog jungia. Lyg bendra mintis, bendras tikslas, kai dalijamasi patirtimi.
Šiemet Aukštadvaris paskelbtas viena iš mažųjų Lietuvos kultūros sostinių. Kokiomis savomis tradicijomis pasižymi miestelis? Kuo kitokie šie metai?
Išskirtinumas galbūt tas, kad šiais metais mes galime aplankyti kitas sostines, dalyvauti jų organizuojamuose renginiuose, taip pat sulaukti daug svečių. Turbūt esame bene vieninteliai pas kuriuos buvo suvažiavę daug kultūros sostinių. Intensyviai skambinau ir kviečiau svečius į Jurgines. Siūliau aprodyti jiems Velnio duobę, Aukštadvario piliakalnį (kur mūsų Aukštadvario širdis, istorija visa), regioninio parko lankytojų centrą. Svečiai buvo labai susidomėję, net nuovargio nejuto. Labai džiaugėsi.
Mes patys buvome pakviesti į Antanave rengtą Antaninių šventę. Tai buvo nepaprastai gražus renginys. Atmosfera buvo šilta, jauki, o visa organizacija puiki. Net ir miesto renginio nesu mačiusi taip puikiai surėdyto.
Taip pat jaučiame pareigą, atsakomybę dar labiau pasitempti renginių organizavime.
Miestelis turi „Poezijos pavasarį“, kuris prieš eilę metų buvo sugrąžintas. Jis vyksta ant Aukštadvario piliakalnio. Ant jo aš jaučiuosi labai jaukiai. Čia suvažiuoja poetai. Taip pat dalyvauja pradinė mokykla, gimnazija. Aukštadvaryje yra labai daug kuriančių žmonių. Jiems nėra svarbus apdovanojimas, žymiai svarbiau pats susitikimas. Juk susirenka publika, kuriai nuoširdžiai įdomu vieniems kitus išklausyti.
Dar vienas tradicinis Aukštadvario renginys, kuris turi gan seną tradiciją (šiais metais jau 30 metų) – tai Joninės, kurios švenčiamos Skrebėje. Šventę esu pavadinusi „Vasarvidžio naktis“. Renginys nėra komercinis. Šventė atidaroma, kai etnografinis ansamblis dainuodamas įeina pro vartus ir kartu kviečia žmones. Taip pat nešamas fakelas, uždegamas aukuras. Vėliau vyksta ir kupoliavimas, sportinės varžytuvės, užkuriamas laužas bei į ežerą leidžiami vainikėliai. Tai nuostabi gamtos šventė. Gyvos tradicijos.
Jūsų organizuojamoje šventėje vyks ir LR ŽŪM nominacijų „Tautos šimtamečiai ąžuolai“ iškilminga apdovanojimų ceremonija. Jos metu apdovanojimai bus įteikiami Vilniaus apskrities nominantams. Paskelbta 15 įvairių nominacijų. Nugalėtojai bus apdovanoti Stelmužės ąžuolo sodinukais. Ši dovana – tai tarsi įkūnyta Lietuvos dvasios dalelė. Jūsų nuomone, kokia galėtų būti žmogaus, gavusio štai tokį, išskirtinį apdovanojimą, jausena? Koks tokių įvardijimų bei dovanų prasmingumas žvelgiant jau plačiau (Lietuvos masteliu)?
Aš manyčiau, kad tai yra tikrai labai subtilus ir išskirtinis apdovanojimas, nes niekada tokio nebuvo. Įpareigojantis gal nesakyčiau. Juk apdovanojama už nuopelnus. Bet žmogus, gavęs tokią dovaną, turėtų būti kaip šis ąžuolas: labai tvirtas, plačių kaip ąžuolas pažiūrų.
Lietuvoje „Stelmužės ąžuolų“, manyčiau, yra labai daug, ypatingai provincijose.
Toks apdovanojimas žmogui turbūt suteiktų vidinę motyvaciją. Juk esi pastebėtas, įvertintas ir dar tokiu išskirtiniu būdu. Man ąžuolas – tai labai daug. Esu gamtos vaikas ir kiekvieną savaitę turiu aplankyti mišką, tuomet visada apkabinu ąžuolą.
Lietuvoje yra daug nuostabių žmonių. Kaip pavyzdys V. Cikana – žmogus atgaivinęs Zyplių dvarą. Jame netyla gyva muzika, vyksta amatai. Klausėme kadais jo: „Kaip jums leido čia įkurti parką?“. Vyriškis atsakė: „Aš valdžios neklausiau. Viską man žadėjo: ir į kalėjimą sodinti, ir kitką. Aš su niekuo nederinau ir aš padariau.“ Štai kur aš matau tą ąžuolą. Jis visiškai nepataikauja, tai individualybė. Taigi galbūt žmogus netgi turėtų būti individualistas. Kitiems tai sukelia prieštaringus jausmus, bet, tokiu atveju, žmogus, sakyčiau, tikrai labai daug galintis. Toks žmogus tvirtas, ne prisitaikėlis. Žmogus-ąžuolas – tai vidinė tvirtybė.
O mažos bendruomenės – tai stiprios, tvirtos ir nuoširdžios bendruomenės. Jose ir vyksta tikrasis gyvenimas.
Kas, jei ne mes?
Būtent tie žmonės-ąžuolai bei mažosios bendruomenės ir buvo apdovanoti vykusios šventės metu. Apdovanojimų ceremonijos vedėjas Deivis Norvilas ją pradėjo žodžiais:
„Lietuva – spalvinga šalis: tiek savo istorija, tiek ir kultūra. Tokią ją daro čia gyvenantys, kuriantys ir dirbantys žmonės. Projektą „Lietuvos šimtamečiai ąžuolai“ inicijavusios ŽŪM tikslas visuose šalies regionuose paminėti atkurtos, modernios Lietuvos pirmąjį šimtmetį, pagerbiant ir apdovanojant labiausiai valstybei nusipelniusius bei šimtametes tradicijas išlaikiusius bendruomenių narius, asmenis, idėjas, iniciatyvas, organizacijas ir kitus. Nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena: ar dideliame mieste, ar iš kelių sodybų sudarytame kaime. Visi šie žmonės didūs ir svarbūs mūsų valstybei. Šiuo projektu ir siekiama įprasminti jų šimtmečio darbus ir pasiekimus.
Ąžuolas neatsiejamas Lietuvos istorijos objektas, kurio išliekamoji vertė šimtmečių šimtmečiais mus tvirtina ir jungia. Projekto idėja ir siekia pagerbti nusipelniusius, skatinant jų tvirtybę ir stiprybę, apdovanojant „Tautos šimtmečio ąžuolų“ nominacijomis. Jų darbai tarsi gilės ir ąžuolų sodinukai tegu puošia ir stiprina mūsų Lietuvą.“
Apdovanojimus įteikęs LR žemės ūkio viceministras Darius Liutikas dėkojo žmonėms bei linkėjo stiprybės:
„Aš noriu jums padėkoti, padėkoti už jūsų darbus, už jūsų ryžtą, už jūsų idėjas: už jūsų idėjas Lietuvai, už jūsų idėjas mums visiems. Labai svarbu, kad mes visi kartu kurtume Lietuvos ateitį. Stelmužės ąžuolo palikuonys bus mūsų darbų, mūsų veiksmų, mūsų idėjų liudininkais. Reikšminga, kad mūsų darbai išliktų ateityje.
Noriu jums palinkėti pažvelgti vienam į kitą, atsigręžti į savo kaimynus, nusišypsoti vienas kitam ir tegu ta šypsena būna ne tik jūsų veiduose, bet ir širdyse. Manau, kad su šypsena mes galime tikrai daug ką nuveikti. Pirmiausia, savo bendruomenei, o paskui ir Lietuvai.
Noriu palinkėti ir stiprybės. Mūsų Stelmužės ąžuolas yra mūsų stiprybės simbolis, stiprybės įkvėpėjas. Jeigu jums bus sunku pažvelkite į ąžuolus, pažvelkite į tuos ąžuolus, kurių sertifikatus šiandien jūs gausite ir kuriuos bus galima pasodinti čia, šioje žemėje. Manau, kad ši stiprybė įkvėps tolesniems darbams, kuriuos svarbu atlikti ne tik dėl savęs ir savo vaikų, bet ir dėl klestinčios ir nepriklausomos Lietuvos, Lietuvos, kurioje, tikiu, dar ne vieną tūkstantį metų žaliuos ąžuolai.“
Šiltas, nuoširdus santykis, jauki atmosfera kuždėjo: štai mes, mes visi esame Lietuva ir kiekvienas mūsų galime išaugti į tą tvirtą lietuvį-ąžuolą kuriantį gerovę savai šaliai. Jau kiekvienas paskirai kiek gebame sukurti, o kokios galimybės atsiveria bendruomenėms, kuriose apsijungia keletas tokių stiprių dvasia lietuvių-ąžuolų? Ir nesame mes paskiri, atskirti sienomis, pareigomis ar dar kažkuo, nes mus visus jungia bendra Lietuvos dvasia.
Štai kokiais žodžiais žemės ūkio viceministras (o norisi sakyti, tiesiog Darius) baigė apdovanojimų ceremoniją. Žodžiais, kurie sklido iš žmogaus, lietuvio širdies:
„Ačiū jums visiems dar kartą: už jūsų indėlį į Lietuvos ateitį, už jūsų indėlį į tai, kad Lietuva taptų gražesnė. Mes visi kartu auginame Lietuvą ir, aš manau, kad mes drauge puoselėsime tuos ąžuolus, o šia džiugia šiandienos nuotaika dalysimės su savo artimaisiais. Ačiū jums.“
Galbūt tai ir yra esminis dalykas, kuris dažnai užmirštamas? Bendra kūryba, Lietuvos auginimas ir puoselėjimas bendromis pastangomis.
Manyčiau, svarbu neužmiršti ir savos širdies troškimų, kurie yra bene svarbiausias varikliukas mūsų gyvenime. O trokštant iš visos širdies, norai visad pildosi. Taip išsipildė ir Deivio Norvilo troškimas auginti mažąjį Stelmužiuką. Vedęs apdovanojimų renginius įvairiuose šalies regionuose ir ne kartą, nors ir netiesiogiai, jų metu prašęs tokios dovanos, šios šventės metu sulaukė netikėtos staigmenos. Dainininko noras tapo tikrove.
Skaityti komentarus