Pajusk. Širdies plakimą. Įkvepiamą orą. Kūną glostančią šilumą...

Išgirsk. Save. Ko iš tiesų nori? Kas iš tiesų yra Tavo?..

Vakar skubėdama išgėriau kavą, suvalgiau pyragėlį ir... Staiga supratau, kad taip ir nepajutau jo skonio! Taip norėjau, apdovanojau save ir... prarijau net nepajutusi! Naršiau feisbuke, atsakinėjau į žinutes ir kava užsigerdama valgiau. Valgiau? Kodėl nieko nepajutau! Tik keli trupinėliai priminė: pyragėlis lėkštėje tikrai buvo!..

Vaje... Pasijutau išdavusi ir apvogusi save... Ką aš darau? Ir kur skubu? Kam skubu? Dėl ko?

Ne, man to nereikia... Nereikia tiek tekstų, jei negebu vieno ramiai susikaupusi perskaityti. Nereikia tiek susitikimų, jei negaliu būti su vienu žmogumi. Nereikia teik veiksmo ir greičio, jei pametu save ir nespėju ramiai išgerti savo arbatos/kavos puodelio, o laiką pabūti su vaikais jau turiu planuoti!

Kam greitis ir plotis, jei nelieka gylio?

Šiandien kavą gėriau be telefono rankose. Ramiai, gurkšnis po gurkšnio jutau kartų saldumą, šokoladas lėtai tirpo šildydamas ne tik gomurį - visą mane... Penkios lėtos minutės. Ir visas amžinas laikas jose... 

Sustok. Jau dabar turi viską, ko reikia...