°C
      2019 10 14 Pirmadienis

      Mindaugas Puidokas: ar R. Karbauskis iš tikrųjų turi politinės valios tesėti savo pažadą?

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      Autorius: Mindaugas Puidokas
      2018-12-23 10:00:00

      Šiandieninė situacija valstybėje kelia nerimą vis didesnei visuomenės daliai. Kodėl šeima, pagal Lietuvos Konstituciją esanti valstybės pamatas ir ginama valstybės, priėmus taip vadinamą Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymą, buvo pradėta beatodairiškai ir nepamatuotai pulti ir draskyti? Kodėl mūsų valstybės saugomos gamtinės teritorijos kertamos plynai, kodėl reformos švietime atvedė prie pedagogų streikų, kodėl šiukšlių deginimo gamyklos statomos vos ne gyvenamųjų namų kieme, kodėl klykiantys vaikai plėšiami iš savo tėvų rankų!? Turime 28 nepriklausomybės metus ir vis aktualesni tampa klausimai: kodėl tiesa ir teisingumas liko tik politikų programose, tuščiuose žodžiuose ir skambiose deklaracijose? Ar išrinktas politikas, gavęs jį rinkusių paprastų žmonių pasitikėjimo kreditą, gali elgtis neatsakingai ir pamynęs savo rinkėjų valią, žaisti politinės konjunktūros žaidimus, manipuliuoti savo kolegomis ir bendražygiais, beatodairiškai siekdamas išlaikyti trapią politinę vadžią?

      Kiekvienas Seimo ir Vyriausybės narys turi apsispręsti kam atstovauja ir dirba

      Kiekvienas Seimo ir Vyriausybės narys šiandien pats sau turi atsakyti į esminį klausimą - kiek aš, kaip atsakingas politikas, iš tikrųjų atstovauju savo piliečių ir pačios valstybės interesus, priimdamas vieną ar kitą sprendimą? Kaip mano priimami sprendimai palies ne tik visus mūsų šalies piliečius, bet ir kiekvieną žmogų atskirai, jo aplinką, darbo vietą, šeimą, vaikus? Valstybė, kurioje beveik trečdalis darbingo amžiaus piliečių emigravo, o kitas trečdalis galvoja apie tai – nebeturi laiko tuštiems pažadams ir politinių ambicijų tenkinimui. Dabar yra būtent tas momentas kai Žodis turi tapti Kūnu.

      Prieš kelias savaites, 58 Seimo nariai realiai pamatę ir suvokę kas vyksta valstybėje ir kaip paminant esminius mūsų Konstitucijos principus ardoma šeimos institucija, inicijavo neigiamą ažiotažą visuomenėje sukėlusio Vaiko teisių apsaugos pagrindų (VTAP) įstatymo  pataisas. Paskui 11 iš jų, pasidavę savo partinių vadų ar įtakingų politikų spaudimui, o ne rinkėjų valios atstovavimui, tuos parašus atsiėmė. Bet likę 47 kolegos, išliko tvirti ir su sąžine kompromisų nedarė. Vieningomis pastangomis kartu su visuomenės atstovais, teisės, medicinos, socialinės rūpybos ir kitų sričių ekspertais darbo grupėje parengėme esminių įstatymo pataisų projektą. Deja po intensyvaus darbo mūsų paruoštos ir Seimui pateiktos pataisos buvo stabdomos visomis priemonėmis. Gabrielius Landsbergis net uždraudė jas palaikyti visiems partijos nariams per prezidiumą. Supratome teisinę tikrovę, kad pateikti jų Seime leista nebus. Pataisų stabdymui net buvo pasitelktas mojavimas „galimo prieštaravimo Konstitucijai“ sąvoka. Diskusiją su Seimo Teisės departamentu mūsų grupės teisininkai laimėjo, bet reikalavimai keisti projektą išliko.

      Ar Ramūnas Karbauskis tesės pažadą ir padės iš esmės išspręsti vaiko teisių problemas Lietuvoje?

      Praėjusią savaitę į Seimo Teisės ir teisėkūros komiteto pasitarimą atėjęs R. Karbauskis viešai jame dalyvavusiems darbo grupės nariams pažadėjo, kad VTAP įstatymas bus keičiamas iš esmės, pažadėjo, kad bus skubiai atsižvelgta į visus protingus ir teisingus pasiūlymus, pažadėjo, kad vaiko teisių tarnyba negali būti monstras gąsdinantis mūsų šeimas ir jų vaikus, pažadėjo, kad naujai paruoštame pataisų projekte nebeliks galimybių „laisvai“ interpretuoti įstatymo ir leisti tokius, kaip dabar esantys, poįstatyminius aktus. Laukėme naujojo pataisų projekto šį pirmadienį, vėliau jau trečiadienį, ketvirtadienį, nes buvo žadėta, kad tada šis projektas išvys dienos šviesą, bet... matyt vis dar „skinasi kelią“ kai kurių politikų galvose ir jų politinio ryžto kuluaruose. Vis dar noriu tikėti, kad projektas bus ir su jame esančiomis esminėmis reikalingomis pataisomis. Deja laikas bėga...

      Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga savo rinkiminėje programoje labai aiškiai ir be jokių dviprasmybių pasakė, kad šeima kyla iš motinystės ir tėvystės, šeimos puoselėjimas ir palankios aplinkos šeimai sukūrimas yra ilgalaikė ir vertingiausia investicija, reikia mažinti vaikų paėmimo iš šeimų skaičių, sieksime, kad visuomenėje būtų kuriama gyvenimui šeimoje palanki aplinka, prioritetą skirsime vaiko ugdymui šeimoje, diegsime pagalbos sistemą vaikams, sieksime, kad prieš LR Seimui, Vyriausybei ar ministerijoms priimant teisės aktus, būtų atliekamas šių teisės aktų vertinimas poveikio šeimai aspektu... Joje yra dar daug kitų labai gerų ir teisingų minčių bei tikslų.

      Kyla klausimas: kodėl, per du metus esant valdžioje, realiai nebuvo įgyvendinti bent šitie gyvybiškai svarbūs rinkėjams duoti pažadai? Kodėl kilus visuotiniam pilietiniam nepasitenkinimui nėra imamasi reikalingų, skubių ir konkrečių veiksmų?  Aš, kaip politikas, puikiai suprantu, kad dažnai politikoje reikia ne tik atstovauti, bet ir derinti įvairius interesus.  Suprantu ir tai, kad politinės išdavystės ir politinė „prostitucija“ vis dar yra įprastas reikalas mūsų valstybės praktikoje. Norisi, kad to neliktų, bet net LVŽS frakcija turėjo patirties su viena per partinį sąrašą išrinkta „politike“, kuri po rinkimų spėjo pakeisti jau kelias politines partijas ir frakcijas. Bet pažadus savo rinkėjams tesėti – BŪTINA!

      Vaikų teisių ir įvaikinimo srityje Lietuva – Europos ar trečiojo pasaulio šalis?

      Eglės ir Gintaro Kručinskų atvejis Kaune ir po jo pasipylę vaiko teisių tarnybos atstovų nekompetencijos, neadekvačių veiksmų ir tokių atvejų viešinimai, atskleidė kokia piktžaizdė iš tikrųjų bujoja mūsų vaiko teisių sistemoje. Paskutinis į viešumą iškilo faktas Kaune apie 9 metų mergaitės skubią įvaikinimo procedūrą pagyvenusio amžiaus užsieniečiams iš Naujosios Zelandijos. Po mano kreipimosi dėl jo sekęs Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bandymas dar sykį ginti sistemą bei savo matyt jau nebeatplaunamai suteptą „mundurą“ – nedaro garbės ne tik vaiko teisių tarnybų vadovams, bet ir pačiam ministrui. Civilinio proceso kodeksas aiškiai skelbia, kad seserys gali būti atskirtos per įvaikinimą tik kraštutiniu atveju. Šiuo atveju jas skirtų 17.000km. Įstatymiškai dabar bandoma pagrįsti, kad siūlyta lietuviams ir norinčių įsivaikinti neatsirado. Ar tikrai buvo siūlyta matomoje vietoje? Ar tik formaliai!? Sunku dabar nustatyti tą, bet faktas vienas - Naujosios Zelandijos tarptautinio įvaikinimo agentūra turi sutartis su Indija, Filipinais, Tailandu ir Lietuva. Lietuva vienoje gretoje su trečiojo pasaulio šalimis pagal įvaikinimo taisykles ir tuo naudojasi įvairių šalių tarptautinės įvaikinimo agentūros.

      Plačiai užsienio žiniasklaidoje papasakota 2009 metų istorija, kai pora iš Naujosios Zelandijos įvaikino 3 lietuvius berniukus – 6, 5 ir 4 metų. 4 metus jie bandė nesėkmingai, bet po to kreipėsi į tarptautinę agentūrą ir per kelis mėnesius, išleidę maždaug 50.000 dolerių, jau džiaugėsi trimis įsūniais. Vaikai nėra profesionalūs krepšininkai, kuriuos atstovauja agentai. Beveik visos Europos valstybės turi rimtus saugiklius tarptautiniam įvaikinimui. Net Rumunija sugriežtino tarptautinio įvaikinimo tvarką. Ar Lietuvoje nesame pajėgūs sukurti tokios tvarkos, kad vaikai būtų įvaikinami Tėvynėje ar bent jau mūsų tautiečių bendruomenėse užsienyje? Juk svarbi artima kultūrinė aplinka, saugumas, atstumas nuo Lietuvos. Kodėl reikalavimai užsieniečiams ir lietuviams įtėviams skirtingi? Kodėl vyresni nei 50 metų lietuviai negali būti įtėviais, o sveiki užsieniečiai gali įvaikinti mūsų vaikus net būdami virš 60 metų?

      Akivaizdūs viešinamų teiginių ir vykdomų veiksmų prieštaravimai ir neatitikimai, skirtingi ir diskriminuojantys reikalavimai Lietuvos ir užsienio įvaikintojams – jau prikišamai demonstruoja, kad valstybės socialinių reikalų sistemos vadyba yra krizėje ir yra būtinas skubus bei ryžtingas sprendimų priėmimas.

      Ar sistema Lietuvoje moka pripažinti klaidas?

      Šiandien visuomenėje galiojantis vadinamas „Matuko įstatymas“ leidžia beatodairišką ir neteisėtą valstybės institucijų savivalę ir nebaudžiamumą, nekontroliuojamą intervenciją į šeimą, laisvą ir be jokios atsakomybės įstatymo interpretavimą. Vadovaujantis šiuo įstatymu, iš šeimos be jokio realaus pagrindo paėmus vaiką, galima praktiškai neribotą laiką, negrąžinant vaiko, manipuliuoti ir terorizuoti šeimą. Nėra visiškai jokios atsakomybės už neteisingus ir neteisėtus valstybės institucijų ar jų atstovų veiksmus, visiškai neproporcingas ir neadekvatus atsakomybės primetimas tėvams ir šeimoms už be galo plataus spektro ir sunkumo galimus pažeidimus.

      Pačia savo esme įstatymas paneigia nekaltumo prezumpciją ir pagrindinį teisinės sistemos principą nullum crimen sine culpa, prieštarauja mūsų valstybės Konstitucijai ir Visuotinei Žmogaus teisių deklaracijai, pamina visus logiškumo, proporcingumo ir elementaraus žmogiškumo principus.

       

      Teisiniai procesai Kaune su nacizmo mylėtoju T. Ismailovu, Kručinskų šeima ir kiti rodo, kad sistema Lietuvoje veikia taip, kad nemoka pripažinti savo klaidų, net pačių akivaizdžiausių. Ją būtina gydyti ir keisti iš esmės.

      Susidariusi nestandartinė situacija valstybėje dėl vaikų ir šeimų saugumo reikalauja ir nestandartinių sprendimų – paminant savo asmenines ir politines ambicijas, privalu stoti savo piliečių ir teisingumo pusėn. Todėl dabar jau viešai paklausiu - R. Karbauski, ar tesėsite savo pažadą, bent tiems patiems mažiausiems ir negalintiems apsiginti nuo valstybės institucijų smurto, mūsų valstybės piliečiams – vaikams?

      Skaityti komentarus