Šiandien ryte naujienų srautas nustebino. Kažkas vyksta.
Pradedam labai aiškiai matyti, kas yra kas. Pradedam matyti tikruosius žmonių veidus, kuriuos ilgą laiką dengė kaukės.
Tikrieji veidai irgi stebina. Jie tokie įvairialypiai, daugiasluoksniai. Žmogus yra iš tiesų labai įdomus sutvėrimas.
Skaičiau žinomų žmonių komentarus apie šeimą ir vaikus. Skaičiau ir stebėjausi, kaip jie mato juos supantį pasaulį, kaip jie mato kitus, kaip jie mato tuos, kurie jiems atiduoda savo pinigus vienais ar kitais būdais.
Visi jie pamiršo tam tikrus Visatos dėsnius:
1. Tai, ką matai kituose, tėra tavo vidaus atspindys.
Jei kam vaidenasi buduliai išorėje, tik numanyti galime, kas dedasi to žmogaus viduje.
2. Kuo turtingas, tuo ir daliniesi. Kiek bepuoši savo išorę, vidiniai turtai anksčiau ar vėliau apsems fasadą.
3. Kiekvienas žmogus išmoksta gerbti savo ištakas, savo šaknis, savo protėvius, savo tėvus. Už gyvybės suteikimą. O ne lepinimą.
Klaikus metas.
Bet ir gražus. Nes viskas taip aiškėja aplinkui. Visi procesai padeda atsirinkti, kam verta skirti savo dėmesį, o kam - ne.
Visos suirutės vyksta ne šiaip sau. Kai kas gal bando mus skaldyti. Visos jėgos dirba savo darbą. Tačiau mes vienijamės. Atsiranda didžiulis bendrumas. Daug didesnis ir svarbesnis nei per krepšinį.
Normalu. Nes šeima, žmonės, kurie nusprendė auginti vaikus šeimoje, vaikai, santykiai, saugumas - tai labai svarbu.
Nepaisant to, kas vyksta globaliame pasaulyje, tame pačiame pasaulyje niekas niekada neatšauks šeimos svarbos, tradicinių vertybių ar to, kas padeda žmonijai išlikti.
Mokslo pažanga turi ribą. Ir tą ribą brėžia paprastas žmogiškumas.
Ne... KIEKVIENO MŪSŲ PRIGIMTINIS DIEVIŠKUMAS!
Kiek nuo jo esame kiekvienas nutolę, atsispindi mūsų manierose, pasirinkimuose, kalbose, piešiniuose, dainose, suknelėse, gyvenime, kurį gyvename. Įsivertinkime save patys. Tik save. Lai kiti daro tai, ką jie tesugeba.
Nepykim ir nepriimkim už "gryną pinigą" svaičiojimų tų, kurie patys neranda sau žemės po kojomis. Nei dangaus virš galvos. Net jei jie patys to nežino.
Susilaikykime nuo kiekvieno komentaro, kuris gali iššaukti dar didesnę dozę demonų pasireiškimo.
Mus stebi mūsų vaikai. Likime žmonėmis.
Laimei, vaikams neskauda skaityti, kad jų tėvai vienos ar kitos personos akimis yra atmorozkai. Būtent iš tų vaikų mes galime mokytis gerbti tėvus.
Vaikai nevertina tėvų gerumo.
Vaikai tiki savo tėvų gerumu.
O kraštutinėse situacijose kai kuriems žmonėms tiesiog reikia pagalbos.
Matykim. Būdraukim. Nedalyvaukim. Veikim.
Dalinkimės tuo, kuo esame turtingi!
Myliu!
Po vieną eiti savo nepramintu taku nėra blogai. Nes gali turėti visai ne kokią kompaniją...
Skaityti komentarus