Išklausiau pokalbį su energetikos ministru Luku Savicku. Tikėjausi konkrečių atsakymų apie tai, kas artimiausiais metais laukia Lietuvos energetikos. Tačiau pokalbiui pasibaigus man kilo dar daugiau klausimų nei prieš jį. O energetika – ne ta sritis, kurioje žmonės gali gyventi vien laukdami atsakymų.

Didžiausias žmonių klausimas šiandien – kiek mokėsime už elektrą?
Gyventojai susiduria su didesniais abonentiniais mokesčiais, nuolat besikeičiančiomis sutarčių sąlygomis ir vis sudėtingesne elektros rinka. Ministras kalba apie didesnę konkurenciją, tačiau žmonėms svarbiausia ne teorija, o labai paprastas klausimas – kodėl sąskaitos nemažėja?

Nuo sausio įsigalios nauji elektros ir dujų tarifai. Bet ar valstybė turi aiškų veiksmų planą, jei kainos reikšmingai padidėtų? Kol kas girdime tik pažadą, kad situacija bus vertinama. Tačiau žmonės turi teisę žinoti, kokių konkrečių priemonių būtų imtasi.

Kaimo žmonės ir senjorai. Daugelis vis dar negali lengvai gauti informacijos iš ESO, o elektroninės savitarnos ne visiems prieinamos. Skaitmenizacija negali tapti kliūtimi žmogui gauti aiškią konsultaciją ir realią pagalbą.

Gaminantys vartotojai. Skatinama daugiau elektros vartoti tada, kai jos pagaminama daug. Idėja skamba logiškai, tačiau kaip tai padaryti šeimai, kuri dirba įprastu darbo grafiku ir negali savo gyvenimo derinti prie biržos kainų?

Jūrinio vėjo parkas. Projektas pristatomas kaip strateginis ir ateityje turintis mažinti elektros kainas. Tačiau žmonėms rūpi labai konkretus klausimas – ar tai tikrai sumažins sąskaitas, ar taps dar viena brangia investicija, už kurią galiausiai sumokės vartotojai?

Gamtinės dujos. Ministras pabrėžė, kad Lietuvos rezervai pakankami ir SGD terminalas užtikrina saugumą. Tai gera žinia. Tačiau jei Europoje dujų kainos vėl šokteltų arba žiema būtų itin šalta, visuomenė taip ir neišgirdo, kokių konkrečių veiksmų būtų imtasi.

Degalų kainos. Dar visai neseniai buvo kalbama apie jų mažėjimą, tačiau šiandien benzinas ir dyzelinas brangsta. Paklausus, ar Vyriausybė svarsto laikinai mažinti akcizus ar taikyti kitas priemones gyventojams, aiškaus atsakymo taip ir neišgirdome.

Po šio pokalbio man liko vienas pagrindinis įspūdis – daug kalbama apie strategijas, vizijas ir ilgalaikius tikslus, tačiau labai trūksta konkrečių atsakymų į paprastus žmonių klausimus.

Ar elektra nuo sausio brangs?

Ar valstybė turi konkretų veiksmų planą krizės atveju?

Ar elektros rinkos liberalizavimas, prie kurio kūrimo dabartinis ministras taip pat prisidėjo, iš tiesų davė naudą vartotojams?

Ar strateginiai energetikos projektai iš tikrųjų sumažins kainas, o ne padidins finansinę naštą gyventojams?

Ar degalų kainos dar kils ir kokių priemonių ketinama imtis joms stabilizuoti?

Nuoširdžiai norėčiau klysti. Tačiau energetikos politika turi būti grindžiama ne vien vizijomis ir pažadais, o aiškiais sprendimais, kurių poveikį žmonės pajustų savo kasdienybėje.

P.S. Energetika – tai ne pažadų konkursas. Tai sritis, kurioje kiekvienas neatsakytas klausimas anksčiau ar vėliau gali virsti didesnėmis gyventojų išlaidomis. Todėl žmonės šiandien laukia ne gražių vizijų, o aiškių sprendimų. Ir tai – visiškai suprantama.