Nuo kada šešių vaikų likimas priklauso ne nuo įrodytos konkrečios grėsmės, o nuo tėvų paklusnumo sistemai?

Tai totalitarinės valstybės logika: paklusk institucijai - galėsi pasilikti savo vaikus. Nepaklusi - valstybė juos pasiims.

Vaikai pirmiausia priklauso šeimai, o ne ministerijai, tarnybai ar jos „specialistams“. Valstybė gali įsiveržti į šeimą tik kraštutiniu atveju - kai yra aiški, konkreti ir įrodyta grėsmė vaiko gyvybei, sveikatai ar saugumui. Ne dėl kitokio gyvenimo būdo. Ne dėl atsisakymo aklai vykdyti valdininkų nurodymus.

Taip, viešai paskelbti įtarimai dėl mirusio kūdikio priežiūros yra rimti ir turi būti objektyviai ištirti. Tačiau vieno vaiko situacija savaime nepaverčia kitų šešių vaikų paėmimo teisėtu. Turi būti atskirai įvertinta reali grėsmė kiekvienam vaikui - šeši vaikai reiškia šešis individualius vertinimus, o ne vieną kolektyvinį nuosprendį visai šeimai.

Visuomenei iki šiol nepasakoma, kokia konkreti ir neatidėliotina grėsmė kyla kiekvienam iš šių vaikų. Prisidengiama aplinkybių „visuma“ ir duomenų apsauga. Tačiau tada valdžia neturi teisės viešai svaidytis grasinimais: bendradarbiausite - vaikų neatimsime, nebendradarbiausite - atimsime.

Vaikų paėmimas negali būti priemonė išgauti tėvų paklusnumą.
Tai nėra pagalba šeimai. Tai - šeimos laikymas įkaite.

Partija „LIETUVA-VISŲ“ sako aiškiai: ŠEIMA – SVARBIAUSIA. Vaikas gali būti atskirtas nuo tėvų tik kaip pati paskutinė priemonė, teismui nustačius konkrečią ir rimtą grėsmę. Valstybė pirmiausia privalo padėti šeimai, o ne ieškoti preteksto ją išardyti.

Šeima nėra valstybės padalinys. Tėvai nėra valdininkų pavaldiniai. O vaikų negalima atimti už nepaklusnumą.