Už nuopelnus nesuteikiama teisė į amžiną paklusnumą ir, stovėjęs prie valstybės lopšio, taip ir nesugebėjai susitaikyti su tuo, kad atgimusi ji tau nepriklauso. Tavo tikrumo išmėginimas prasidėjo tada, kai atkurta valstybė tapo visų žmonių namais. Jie ėmė gyventi savaip ir rinktis ne tuos, kuriuos norėtum matyti, tikėti ne tuo, ko norėjai.

Sunkiausias išbandymas, kurį istorija skiria išrinktiesiems – valdžia ir jos troškimas, pamažu tampantis svarbesniu už viską. Nebegalėdamas jos turėti praradai gebėjimą mylėti tai, dėl ko kadaise kovojai. Iš pradžių atėjo nuoskauda žmonėms, po to nusivylimas tapo nepakantumu ir panieka. Nesugebėjęs užlipti į valdžios viršūnę baigei neapykanta. 

Tai viena liūdniausių tavo gyvenimo tragedijų. Buvęs laisvės gynėju ėmei vis sunkiau pakęsti laisvus žmones, kai jie drįso su tavim nesutikti. Aplink tave liko vis mažiau bendraminčių ir vis daugėjo garbintojų. Liaupsės nebeleido savo autoritetu suabejoti ar pasikeisti. Tavo silpnybės buvo skelbiamos stiprybe, klaidos laikomos išmintimi, o kiekvienas prieštaravimas – išdavyste.

Prie to pripratai, nes to norėjai, tikėjaisi ir pats skatinai, o sulaukęs džiaugeisi ir pamažu tapai savo paties paminklo įkaitu. Taip valdžia iš pareigos tapo tikslu, iš galimybės tarnauti – beribiu noru viešpatauti. Ir atėjo metas, kai dėl jos galėjai paaukoti net tai, kas anksčiau atrodė šventa. Pirmiausia – bendražygius.

Tuos, su kuriais kadaise stovėta petys į petį, dalytasi pavojais, viltimi ir atsakomybe. Tuos, kurių ištikimybė bendram reikalui buvo ne mažesnė už tavąją. Jie pamažu tapo nebereikalingais, o nesutikusieji paklusti – neapkenčiamais priešais. Vakarykščiai draugai virto šiandienos kliūtimis, o visos tautos bendros pergalės atmintis – vieno žmogaus nuopelnų istorija.

Bet istorija nėra nei teismas, kuriame privaloma visus nuteisti, nei šventovė, kurioje privaloma visus garbinti. Lietuva neprivalo rinktis tarp didelių nuopelnų ir didelių klaidų, joje telpa ir viena, ir kita. Ji tiesiog nepasirinko ir nerinko tavo neapykantos ir puikybės. Mums nereikės nei apsimesti, kad nebuvo to, kas buvo, nei džiaugtis tuo, kas baigiasi. Gyvenimas tiesiog tęsis toliau.

Išėjimas nieko nepateisina, bet ir nepanaikina to, kas buvo gera. Tavo gyvenimo pamoka mums yra paprasta: galima prisidėti prie laisvos valstybės sukūrimo, bet kartu taip ir neišmokti gerbti jos žmonių laisvės. Galima palikti didelį pėdsaką istorijoje ir mažai šilumos žmonių atmintyje, laimėjus istorinę kovą ir pralaimėjus žmogiškąją.

Greit viskas baigsis. Liks darbai, žodžiai, pasirinkimai ir jų pasekmės. Liks valstybė, prie kurios atkūrimo ir dabartinio merdėjimo prisidėjai, bet Lietuva gyvuos per amžius, nepriklausydama nei tau, nei tavo gerbėjams, nei tavo priešininkams. Tebūnie tau bus ramu. 

O mums tebūnie duota išminties atskirti dėkingumą nuo nuolankumo, pagarbą nuo garbinimo ir žmogaus nuopelnus nuo teisės valdyti kitus. Nes teisė kurti valstybę ir laisvę, kurią tada trumpam atgavome, yra didesnė už kiekvieną iš mūsų. Net už tuos, kurie padėjo ją atkurti.

Gyvenimo pabaigoje visada lieka daug nepasakyta. Ne todėl, kad nebuvo kam atleisti, tiesiog taip ir nebuvo to paprašyta. Galbūt skaudžiausia, kad per ilgą gyvenimą taip ir neatsirado paprastų žodžių: „Aš klydau. Atleiskite.“ Ne priešams, ne istorijai – žmonėms, kuriuos kadaise įskaudinai, atstūmei ar praradai. 

Išsilaisvinimas gali ateiti tik po išpažinties ir atgailos. Pripažinti savo klaidas nereiškia išsižadėti nuopelnų. Priešingai – kartais vienas nuoširdus atgailos žodis žmogų išaukština labiau negu visi jo gyvenimo laimėjimai ir nuopuoliai. Atsisveikinimo žodžius prisimena visada. Dar turi tam truputį laiko.