Vėl matysim jų tuščias ir truputį išsigandusias akis, plastikines šypsenas. Prisiklausysim iš sakyklų skaitomų, kalbų rašytojų per naktis išvargtų, plastmasinių tekstų.
O kaip jie didžiuojasi, kaip visur pasipūtę pasakoja, kad labai myli Lietuvą! Ir vis klausinėja, dainuoja, skanduoja – o ar mylit ją jūs?
Tik nemato, kad mūsų valstybės beveik nebėra. Tai tiesiog dar vienas šansas, kuris mums buvo labai trumpam duotas.
Ar nepralaimėsim ir nepasiduosim apgaunami dar kartą, priklausys tik nuo mūsų. Esam tik trumpa kelionė tamson iš tamsos, nedidelis deglas, kuris apšviečia artimus.
Ar mūsų ugnis taip tyliai, paklusniai ir užges? Ar užsižiebs daugelis ir liepsnos susilies, kada už nugarų pajusime nešančius šviesą ir išgirsime jaunus balsus?
Gal dar priekyje prasiskirs vandenys? Ar taip dar gali atsitikti? Kelionė per dykumas tęsiasi ir nežinome, kada sugrįšime į mums pažadėtą savo Žemę.
Neklauskit manęs, to aš irgi savęs klausiu. Tik žinau, kad ir praeitis, ir ateitis gyvena mumyse. Ir gyvenimas, ir mirtis gyvena mumyse ir laukia savo šanso.
Šiandien linkiu neieškoti ko nebuvo ir nėra. Nepasiduoti savo tamsai. Nei šiandien, nei visomis kitomis dienomis Lietuva ne prie Balkonėlio.
Lietuva prie Basanavičiaus kapo, prie signatarų kapų, prie Justino Marcinkevičiaus, išėjusio šią dieną, kapo. Lietuva prie tų vienodų, išrikiuotų paskutinėj rikiuotėj savanorių kryželių.
Jei pamatysime sniege pas juos atėjusių žmonių pėdsakus, dar degančią mažą, nebrangią, sugrubusiom nuo darbo rankom užžiebtą žvakelę - pamatysim gyvąją Lietuvą.
Ir pajusime vienas kitą. Nes mes žinom, ko čia atėjom. Tai ne žuvusiems ir ne Lietuvai reikia tų žvakučių.
Ir tų tyliai rytą, vaikams dar miegant, prie savo namų iškeltų trispalvių. Mums reikia. Gal dar yra vilties.
Nes nei mes patys, nei jie net neįsivaizduojam, kokia didelė yra meilės Tėvynei galia. Jėga, kuri slypi suspausta širdyse ir atpalaidavus spyruoklę nušluos tamsą.
Skaityti komentarus