Kokie buvome pilni meilės ir tikrumo, tikėjimo ir vilties. Žinojom, kad ši nuotrauka galbūt mūsų gyvenimo viršūnė.
Jautėm vienas kito širdis ir supratom, kad pabandėme padaryti tai, kas svarbiausia ir neįmanoma.

Kiek buvo nepasitikėjimo, pykčio iš "savųjų", kurie išmetė iš partijos, kuria tikėjau ir kartu kūrėm už tai, kad per daug išdrįsau.
Kiek buvo puolimų ir baubų, lipant į kalną, kiek daug mūsų apsižvalgėm ir pavirtom akmenimis.

Atsimenu, kaip rašiau tuos reikalavimus, kaip ginčijomės dėl kiekvieno žodžio ir visi žinojom, kad niekas jų nevykdys.
Ir supratom, kad turime išreikšti Lietuvos balsą, kad jį išgirstų ir žmonės, ir valdžia.

Atsimenu, kaip iš ryto anksti laukėm tuščioje Vingio arenoje, kiek mūsų atvyks. Ir tą jausmą, kai ėmė rinktis šeimos su vaikais. Dešimtys, šimtai, tūkstančiai.

Iš tos dienos tai labiausiai ir liko. Kaip tuščia Vingio arena užsipildo žmonėmis. Ir kaip lėtai ištuštėja.
Tai kažkuo primena mūsų gyvenimus. Pradžią ir Pabaigą, kurios niekada nesibaigia ir vėl prasideda.
Dabar žiūriu šį įrašą ir matau, kaip išsivaikščiojom pasibaigus. Prisimenu, kaip ėjom per Vilnių, mašinos su vėliavomis pravažiuodavo ir signalizuodavo.
Mes buvom kaip broliai ir seserys. Nesiimu spręsti, kaip turėjo ar neturėjo būti.
Darėm kaip galvojom, supratom, kokie buvom. Atsitiko tai, kas galėjo atsitikti.
Galvoju, kas būtų buvę, jei to nebūtume darę, jei jūsų ir mūsų ten nebūtų buvę? Jei nebūtume pajutę tos saulėtos gegužės dienos bendrystės,?

Mes stovėjome savo sostinėje Vilniuje, kartu su savo protėviais, sunkią savo Tautai valandą. Galvoju kas bus dabar, kai kitos sunkios mūsų Tautai ir kiekvienai šeimai valandos ateina?
Ar neišsivaikščiosim, kaip po to mitingo? Ar liksime savimi? Ar suprasime, kad būna lemtingų momentų, po kurių nieko nebegalima pakeisti ir sugrįžti atgal?

Prisiminkim. Tai jau istorija. Ateina kiti istorijos posūkiai ir apsisprendimai.
Mūsų laukia ne vien tai, kas jau buvo - tikėjimas, viltis ir meilė.
Mūsų laukia mūsų likimas, kurį reikia imti į savo rankas.