Kada valdžia pateikia akivaizdžiai prieštaringą ar melagingą informaciją, žmogus patiria psichologinį diskomfortą, kurį bando sumažinti. Pripažinus, kad valdžia meluoja, atsiranda nesaugumo ir grėsmės jausmas, nerimas. Todėl dalis žmonių renkasi antrą variantą - iš pradžių "nekreipti dėmesio", kas po milimetrą leidžia prie melo priprasti, po to, po truputį ir patikėti melu, nes tai suteikia iliuzinės, netikros ramybės.

Nuolatinis informacinis triukšmas, „krizių“ retorika ir kasdieninė ir kasnaktinė užvaldytos žiniaKlaidos baimių mobilizacija mažina sugebėjimą kritiškai vertinti. Informacinis pervargimas sukelia pasąmoningą - pirmajame etape - norą "susitaikyti su realybe".

Vėliau diskomforto išvengimui tas susitaikymas palaipsniui atveda prie pasyvumo, psichologinio pasidavimo ir galiausiai - prie prisitaikymo kaip gyvensenos būdo. Išsivysto priklausomybė nuo supaprastintų, valdžios kurpiamų "naratyvų". 

Kai to tampa per daug, žmonės linkę rinktis „autoritetingą“ balsą. Čia valdžia jam paslaugiai pakiša daugumos iliuziją. Totalitarinis režimas, monopolizavęs žiniasklaidą, dirbtinai kuria įspūdį, kad dauguma pritaria valdžiai.

Žmogus, matydamas šią imituojamą „vieningą nuomonę“, pradeda manyti: „Jei visi tyliai pritaria, gal aš klystu?“ Tai stipriai veikia net išsilavinusius žmones. Žmonės bijo vienišumo, socialinės izoliacijos, todėl vengia reikšti nuomonę, kuri, jų manymu, yra mažumos.

O jeigu kritika yra baudžiama, arba jei žiniasklaida vaizduoja, kad kritiški žmonės yra marginalūs, jie nustoja kalbėti – taip užsidaroma savo tylėjimo burbule. Ir kuo toliau, tuo sunkiau iš to savo kalėjimo išeiti, nes tai tik sukels nepatogumo ir problemų.

Sekantis žingsnis - į autototalitarizmą. Žmonės patys ima teigti akivaizdžiai klaidingus dalykus vien tam, kad neprieštarautų savo gyvenimo ir darbo aplinkai, išvengtų konfliktų, nebūtų atstumti. Propagandos aplinkoje šis efektas dar sustiprėja, nes ateina baimė.

Baimė - svarbiausias totalitarinės sistemos įrankis. Žmonės tyli, nes bijo ne būtinai fizinių represijų ir "mobingų". Tiesiog bijoma prarasti darbą, būti viešai pažemintam, apkaltintam „nelojalumu“. Baimė palaipsniui tampa įprasta būsena ir paralyžiuoja net tada, kai visiems aišku, kad valdžia kalba nesąmones.

Taip lėtai, nepastebinai panyrama į bejėgiškumą. Jei žmogus ilgą laiką patiria, kad niekas nesikeičia, kad valdžia nepaisys jo nuomonės, kad protestai neveikia, jis sau pasako: „Nėra prasmės kažką daryti.“ Ir ne tik nekovoja, bet pradeda vertinti valdžios kuriamą absurdą kaip „neišvengiamybę“.

Tą nuostatą sustiprina asmeniniai veiksniai - „normalumo išlaikymas“. Tikrovei tapus absurdu, žmogus siekia psichologinės stabilizacijos, tiesiog pasąmoningai stengiasi neišprotėti. Ima ignoruoti akivaizdžius faktus, sukuria „vidines istorijas“, kurios leidžia tikėti režimu. Suvokia melą, bet apsimeta, kad jo nėra.

Ir lėtai užgula emocinis nuovargis ir apatija. Žmonės pavargsta nuo nuolatinio politinio triukšmo, agresyvios retorikos, nuo nuolatinio streso, skandalų, krizinių pranešimų. Nuovargis stumia į pasyvumą.

Totalitarinė valdžia jam paslaugiai padeda pilietiškai numirti. ŽiniaKlaidoje tarp papų, įžymybių kvailiojimo ir sveikatingumo pliurpalų sunaikinama informacinė įvairovė rimtais klausimais. Žmonės nebegauna alternatyvų, vyraujantis "naratyvas" tampa toks visur pasikartojantis, kad atrodo „tiesa“.

Sukuriama imitacinė „vieningo tautos balso“ iliuzija. Informacijos blokavimas ir kontrolė tampa kasdienybe. Ribojamos nepriklausomos platformos, tildomi kritikų balsai, cenzūruojami socialiniai tinklai ir akademinės diskusijos. Visuomenė apgyvendinama netikroje realybėje.

Ir - pagaliau! - pasiekiama tylinčios visuomenės būsena. Galutinai baigiami statyti "išorinės grėsmės“ siaubo rūmai. Totalitarinio režimo mantra „šalis apsupta priešų“, „nori mus sunaikinti“, „valdžia mus saugo“ užlieja protus. Tai leidžia bet kokį idiotišką veikimą pateikti kaip „būtinybę“.

Ir pasiekiamas bejėgiškumo tikslas - ne tik prisitaikymas prie absurdo, bet ir jo priėmimas. Kai žmogus mato, kad dauguma „palaiko“, niekas garsiai neprieštarauja, kritiški balsai marginalizuojami, atsiranda egzistencinis jausmas: „Aš vienas matau, kad čia beprotybė.“ Ir numalšinamas bet koks noras priešintis.