Anksčiau autoritetas buvo tas, kurio klausydavai, nes atverdavo tikrumo pasaulį, dabar autoritetas žmogus, kurio daug kas klausosi. Skirtumas mažas, bet tai kita epocha.

Sekėjų skaičius tapo naujuoju intelekto matu. Dešimt tūkstančių – jau šiokia tokia mintis. Šimtas tūkstančių – rimtas mąstytojas. Milijonas – beveik filosofas. Svarbu ne ką pasakei, o kiek sureagavo. Dabar paskyra yra žmogus, o visuomenė – auditorija.

Kadaise gyvenom kartu su tais, kurių nepasirinkom – kvailais ir protingais, ir su tais, kurių negalėjai pakęsti. Jie vis tiek buvo tavo visuomenė. Dabar galima pasirinkti: nepatinka – nebeseki, blokuoji, ištrini.
Ir po truputį pasistatai nuostabią Lietuvą, kurioje visi galvoja beveik kaip tu. Tiesa, joje gyvena gal septyni šimtai žmonių, bet užtat jokių konfliktų. Kiekvienas turi savo Lietuvą, tiesą, ekspertus, priešus. Ir savo Marcinkevičių, kuris vadinamas administratoriumi.

Šiandien net negalėtų atsirasti kalbantis visai visuomenei. Vieniems jis būtų genijus, kitiems – vatnikas, fašistas ar globalistas. Daugelis dar nebūtų perskaitę jo teksto, bet jau žinotų, ką apie jį mano. Po pusvalandžio atsirastų ekrano nuotrauka iš 2009 metų.

Vakare trys ekspertai paaiškintų, kodėl jis pavojingas. Kitą rytą jis pats turėtų aiškinti, kad sakydamas tai, ką pasakė, ne visai norėjo pasakyti tai, ką pasakė. Dar po paros atsirastų naujas skandalas. Ir visi jį pamirštų.

Mes nebeturime ir nebenorime bendrų autoritetų, nes jie įpareigoja. Jeigu pripažįsti, kad kitas kažką supranta geriau už tave, tenka suabejoti savimi. O kam? Savo nuomonę pavertėme teise būti teisuoliu ir mums nebereikia to, kuris priverstų sustoti.

Mums reikia, kad pasakytų: tu viską supratai teisingai, darai ir gyveni teisingai. Štai tau širdelė ir penkios žvaigždutės! Todėl ir menas pasikeitė, nes didelis menas nėra patogus. Jis nepatvirtina tavęs, kartais net pažemina.

Baisu, bet neretai parodo, kad žmogus, kurio nekenti, irgi yra žmogus. Priverčia suprasti priešą, ir, kas iš viso siaubinga, kartais tavo priešą padaro teisų, o tave parodo niekšu. O čia jau egzistencinė grėsmė, nes nenorime būti pakeisti, mus reikia tiesiog aptarnauti.

Duokit mums filmų, kurie patvirtins mūsų pasaulį, knygą, kuri gražiai suformuluos mano pyktį, menininką, kuris pasityčios iš tų, kurių nemėgstu! O jeigu priversi mane suabejoti savimi – viena žvaigždutė. Nerekomenduoju...

Sąjūdžio aikštėje stovėjo labai skirtingi, nevienodi, ginčijosi, labai smarkiai susipyko. Bet tada buvo „mes“. Netobulas, kartais melagingas žodis, bet be jo nėra visuomenės, tik gyventojai.

Dabar „mes“ – mūsų burbulas, partija, feisbuko grupė, mūsų tiesa. Ir visi tie maži „mes“ labai mėgsta kalbėti apie susiskaldžiusią visuomenę. Tarsi ją būtų suskaldęs tik kažkas kitas, o mes tik žiūrėjom ir esam "ne prie ko".

Klausimas „kur mūsų Marcinkevičius?“ iš tikrųjų neteisingas. Marcinkevičiui reikėtų tikrų mūsų, o ne sekėjų. Tokių, kurie pajėgia bent kelioms minutėms nutildyti save ir išgirsti kitą. Žmonių, kurie ateina ne patvirtinimo, o minties ir perskaito prieš pasmerkdami.

Ar daug liko tokių, kurie išklauso, prieš priklijuodami etiketę? Kas dar sugebėtų per jėgą išstenėti: nežinau? Kuris nebijo pagalvoti – o gal aš klystu, gal jis mato tai, ko nematau aš? Štai iš tokios svajonių medžiagos dar galima padaryti visuomenę.

Klausinėjame – kur dingo didieji? Gal niekur. Gal kuris nors dabar sėdi mažame bute ir rašo, gal repetuoja provincijos teatre. Arba tapo paveikslą, kurio niekas nenupirks. Gal parašė knygą, kurią perskaitė šimtas dvidešimt du žmonės, pasakė kažką labai visiems svarbaus?

O mes tuo metu žiūrėjome, kaip kažkas internete susipyko. Algoritmas nusprendė, kad tai mums svarbiau ir buvo teisus, juk jis tik išmoko mūsų norus. Nereikia kaltinti algoritmo, tai ne okupantas, o veidrodis.

Duoda tai, prie ko ilgiau sustojame. Pyktį, skandalą – jeigu tai mėgstame, kvailystę – jeigu ties ja praleidžiame daugiau laiko negu prie minties. Mes patys balsuojame ne kas ketveris metus, o kasdien, pirštu. Ir pagal rinkimų rezultatus mums sudaromas pasaulis.

Todėl šiandien didžiausias maištas ne garsiai rėkti, o ilgai galvoti. Perskaityti ilgą tekstą, išklausyti tą, su kuriuo nesutinki, nepavadinti priešu vien todėl, kad pasakė tai, su kuo nesutinki. Ir pripažinti, kad tiesa neprivalo visada būti mūsų pusėje.

Ilgimės laikų, kai kultūra buvo visuomenės sąžinė? Bet sąžinės nebūna be žmogaus, kuris jos klausosi. Klausimas dabar nebe "kur mūsų inteligentija?". Klausimas – kur visuomenė, kuriai jų reikia?

Tarkim, rytoj atsirastų naujas Geda, Marcinkevičius ar žmogus, kurio pavardės dar nežinome. Ir pasakytų mums tai, ko iš tikrųjų nenorime girdėti. Ir visiškai neaišku, ar eitume paskui jį į aikštę.

Pirmiausia patikrintume jo senus įrašus, tada paklaustume, kas jį finansuoja. Po to išsiaiškintume, už ką balsavo. Ir pagaliau ramiai nuspręstume, kad klausytis gal neverta ir laiko šiandien juk neturim.

O jis stovėtų su savo žodžiais. Niekieno neuždraustas ir necenzūruojamas. Tiesiog nebereikalingas. Gal tai yra pati tyliausia kultūros mirtis, kai niekas nebedegina knygų? Nes tik vienetams iš tikrųjų rūpi, kas jose parašyta.