Ne kad ką nors puoli, gali būti tylus kaip vanduo, o vien todėl, kad esi. Nepardavęs savo nuomonės nuolat primeni tiems, kurie pardavė, kad kaina egzistavo. Todėl atsiranda poreikis tave paaiškinti. Iš pradžių - jis nesupranta gyvenimo. Paskui – esi neatsakingas.

Ir ateina momentas, kai jau kenki bendram reikalui. Dar vėliau – kad tarnauji ne toms jėgoms. Ir vieną dieną paaiškėja, kad vakarykštis keistuolis jau nebe keistuolis. Jis tapo priešu.

Ne todėl, kad pasikeitė pažiūros, dažniausiai lieki toks pat. Pasikeitė aplinkinių poreikis pateisinti savo pasirinkimus. Nes prisitaikymas turi vieną didelį sunkumą - reikalauja nuolatinio moralinio pateisinimo ir pasiteisinimo. O tam labai patogu turėti žmogų, kurį galėtum apkaltinti.

Todėl istorijoje tiek daug buvo paversti pavojingais už tai, ko nepadarė. Nes primindavo, kad ne visi sutiko, ne visi prisitaikė, ne visi išmoko mylėti tai, prie ko buvo priversti priprasti. Nes tada visuomenės dauguma pradeda gintis nuo savo pačios sąžinės.

Keistuolis tampa nepatogus. Nepatogus tampa pavojingu. O pavojingą juk tikrai galima paskelbti priešu! Ir tada būna sprendžiamas ne tik išlikimas. Sunku net suskaičiuoti, kiek žmonių buvo tinkamai įvertinta tik jų netekus.

Pagarba tenka ne tiems, kurie geriausiai prisitaikė prie savo laiko, juos dažniausiai prisimena tik amžininkai. Daug ilgiau prisimena sugebėjusius išlikti savimi kai buvo nepatogu, nenaudinga ir pavojinga. Prisimena apspjaudytus ir nukryžiuotus.

Nes laikas turi keistą savybę labai greitai paslėpti karjeras, titulus ir pareigas. Ir labai ilgai prisimena žmones, kurie atsisakė nusidažyti reikiama spalva. Ypač tada, kai visa aplinka tvirtino, kad kitaip gyventi neįmanoma.