Nes pasiilgote Lietuvos. Tėvų. Senelių. Kalbos. Vaikams norisi augti tarp savų.

Tai suprantama. Bet nostalgija yra labai prastas finansų patarėjas.

Didžiausia klaida, kurią šiandien matau, yra ta, kad žmonės ne tik grįžta. Jie sudegina visus tiltus.

Parduoda namus užsienyje. Išsigrynina santaupas. Perka būstą Lietuvoje už kainas, kurios, mano nuomone, jau seniai prasilenkė su ekonomine logika.

Per dešimtmetį Lietuvos nekilnojamojo turto kainos kilo vienu sparčiausių tempų Europos Sąjungoje, o atlyginimai ir gyventojų perkamoji galia vis dar gerokai atsilieka nuo daugelio Vakarų valstybių. Viso gyvenimo santaupas investuoti rinkos pakilimo metu reikalauja labai didelio optimizmo.

Bet tai tik viena problemos pusė.

Lietuva susiduria su rimta demografine krize. Gimstamumas jau daug metų nesiekia kartų kaitai reikalingo lygio. Visuomenė sparčiai sensta. Dirbančiųjų mažėja, pensininkų daugėja. Tai reiškia tik viena: ateityje spaudimas mokesčiams ir socialinei sistemai greičiausiai tik didės.

Viešojoje erdvėje jau dabar nuolat kalbama apie naujus mokesčius, didesnę mokestinę naštą ir vis naujus reguliavimus. Smulkusis verslas skundžiasi vis sudėtingesnėmis sąlygomis, o biurokratijos mažiau tikrai netampa.

Prie viso to prisideda ir vis labiau poliarizuota viešoji erdvė. Vis sunkiau ramiai diskutuoti jautriais politiniais ar socialiniais klausimais. Jei tavo nuomonė nepatogi ar nepopuliari, dažnai pirmiausia gauni etiketę, o tik po to prasideda diskusija.

Ir čia kalbu ne tik apie bendrą atmosferą ar mentalitetą, kai už kiekvieną ne taip pasakytą žodį gali būti išvadintas „vatniku“. Kalbu ir apie pačią sistemą: apie politiką, kuri dažnai atrodo labiau susirūpinusi savo reitingais nei paprasto žmogaus gyvenimu, apie korupciją, kuri vis dar graužia pasitikėjimą valstybe, ir apie nuolatinį eilinio žmogaus smaugimą mokesčiais, biurokratija bei vis naujais draudimais.

Galima grįžti į šalį iš meilės jai, bet nereikia apsimesti, kad čia staiga atsirado ideali aplinka gyventi, kur viskas veikia sklandžiai ir sąžiningai. Realybė daug sudėtingesnė.

Todėl mano patarimas paprastas.

Jeigu nusprendėte grįžti, grįžkite. Bet nedeginkite tiltų.

Neparduokite iš karto būsto užsienyje. Pasilikite planą B. Pagyvenkite Lietuvoje metus ar dvejus. Išsinuomokite būstą. Pamatykite ne atostoginę Lietuvą, o kasdienybę. Tik tada priimkite galutinį sprendimą.

Parduoti viską visada spėsite.

Susigrąžinti tai, ką kūrėte penkiolika ar dvidešimt metų, gali nebepavykti niekada.

Kartais didžiausia gyvenimo klaida būna ne emigracija.