Dabar ne vienas feisbuke "išsidraugina" ir "išsisekėjina". Prieina gatvėje, renginiuose ar parašo privačiai – nepyk, čia nieko asmeniško, skaitau tave, bet žinai, darbe žiūri mūsų feisbukus, gali būti problemų.
Kadaise virtuvėse kalbėdavom ko negalima sakyti viešai. Dabar feisbuke viešai galima beveik viską, bet daugelis vėl pasirenka kalbėjimąsi virtuvėse. Ne kalėjimo bijo - viršininko, kolegų, projekto, karjeros, reputacijos. Laisvė sunkesnė našta negu draudimas.
Ir gal kai uždraudžia ne valdžia, o žmogus pats save cenzūruoja – tai dar daug tobulesnė sistema. Kiekvienas tampa savo paties prižiūrėtoju ir kalėjimo sienas nešiojasi galvoje. Todėl kartais galvoju, kad tikrasis visuomenės laisvės matas nėra teisė laisvai kalbėti.
Žodžio laisvė tik užrašas Konstitucijoje. Tikrasis matas kitas – kiek mūsų nebijo pasakyti tai, ką iš tikrųjų galvoja, pasirašydami savo vardu. Anonimai egzistavo visais laikais, o gyvenimą keitė tie, kurie po savo žodžiais padėdavo parašą.
Tylėti žmonės pradeda ne tada, kai bijo valdžios, o kai ima bijoti vieni kitų. Todėl šiandien tiek daug uždarų pokalbių, privačių žinučių ir slapto pritarimo. Tiek daug tų, kurie sako „aš sutinku su tavim“, bet prašo neminėti jų pavardės.
Tikroji drąsa niekada nebuvo triukšmas, tai labai tylus dalykas. Akimirka, kai nusprendi, kad ramiai miegoti svarbiau negu visiems patikti. Ir kad tavo vardas svarbiau už laikiną patogumą.
Anksčiau ar vėliau tenka rinktis. Ar saugoti savo nuomonę nuo pasaulio, ar savo sąžinę nuo savęs. Nes tie du dalykai beveik niekada nesutampa.
Skaityti komentarus