Artėjant rudeniui, fronto linijose kovų intensyvumas dažnai mažėja, o karinių veiksmų pobūdis keičiasi. Didesnis dėmesys nukrypsta į strateginės infrastruktūros naikinimą: energetikos objektus, šilumos ūkį, elektros tinklus, logistikos mazgus ir kitus kritinius objektus. Tuomet plačiai naudojami dronai, balistinės raketos ir kitos tolimojo nuotolio ginkluotės priemonės, siekiant apsunkinti priešininko pasirengimą žiemai.

Didžiausia Ukrainos pamoka yra ne tankai ar pėstininkų kovos mašinos. Ukraina labai sparčiai vysto modernią karinę pramonę, investuoja į bepiločius orlaivius, elektroninę kovą ir naująsias technologijas. Būtent tai šiandien tampa svarbiausiu karo elementu.

Kalbant apie Iraną, manau, kad Donaldas Trumpas siekia parodyti susitarimą kaip politinę pergalę. Tačiau platesniame geopolitiniame kontekste situacija išlieka sudėtinga, o įtampa regione niekur nedingo.

Kitas svarbus aspektas yra sankcijų politika. Akivaizdu, kad Jungtinės Valstijos ir Europa vertina jų efektyvumą, o ateityje gali būti svarstomos papildomos ekonominės, diplomatinės ar kitokios spaudimo priemonės Rusijos atžvilgiu.

Tačiau Lietuvai svarbiausias klausimas turėtų būti visai kitas.

Kol Europa vis daugiau investuoja į karinę pramonę, tokios valstybės kaip Indija, Kinija ir dalis Centrinės Azijos šalių sparčiai investuoja į mokslą, technologijas, dirbtinį intelektą, programinę įrangą ir aukštos pridėtinės vertės gamybą. Būtent ten kuriama ilgalaikė ekonominė galia.

Todėl mane stebina pareiškimai, kad Lietuvai reikėtų džiaugtis eilėmis prie šaudmenų gamyklų.

Valstybei daug didesnė sėkmė būtų tuomet, jei prie Lietuvos įmonių rikiuotųsi pasaulis pirkti lazerių, medicinos technologijų, dirbtinio intelekto sprendimų, programinės įrangos ar kitų aukštųjų technologijų produktų.

Šaudmenys karo metu yra paklausūs. Tačiau aukštosios technologijos kuria ilgalaikę pridėtinę vertę, gerai apmokamas darbo vietas ir konkurencingą ekonomiką.

Negalima pamiršti ir aplinkosaugos. Karo metu sunaudojami milžiniški kiekiai sprogmenų, degalų ir kitų medžiagų. Naikinama infrastruktūra, dega naftos bazės, teršiama aplinka. Tai daro didžiulę žalą gamtai, kurios pasekmės išliks dešimtmečius.

Todėl Lietuvai svarbiausias klausimas turėtų būti ne tai, kiek pagaminsime šovinių, o tai, kokias technologijas kursime ateityje.

Jeigu Lietuva taptų pasauline lydere lazerių, biotechnologijų, dirbtinio intelekto, medicinos ar kitų aukštųjų technologijų srityse, tai būtų ilgalaikė investicija į valstybės ekonomiką.

Šaudmenų gamyba sukuria paklausą karo metu. Technologijų kūrimas kuria valstybės ateitį.