Viskas pradeda nuo mažų "racionalizacijų". Pirmas etapas – Nuo Manęs Niekas Nepriklauso. Koks skirtumas, ką aš vienas pasakysiu?

Vis tiek nieko nepakeisiu! Neverta dėl principų gadintis gyvenimo! Tai lūžis, kai sąžinė dar gyvena ir sprendimas yra tik realizmas, o ne kokia ten išdavystė.

Antras etapas – Aš Juk Nepritariau! Jau dalyvauji, bet viduje bandai išsaugoti nekaltumą. Aš tik nuėjau. Aš tik pasirašiau.
Aš tik paspaudžiau patinka. Aš juk nieko nesakiau. Čia atsiranda garsusis "TIK". Istorijoje labai daug padaryta žmonių, kurie buvo "TIK".

Trečias etapas – Reikia Galvoti Apie Šeimą. Tai vienas stipriausių argumentų. Aš turiu vaikų. Aš turiu paskolą. Negaliu rizikuoti.
Ir dažnai tai net nėra melas, tik problema, kad tas tinka visiems gyvenimo atvejams. Tuo galima pateisinti bet ką, net kai tas šeimai absoliučiai nesvarbu.

Ir nejučia ateina ketvirtasis etapas – "O Gal Jie Vis Dėlto Nors Byškį Teisūs?" Ir čia prasideda vidinė migracija.
Juk kaip sunku ilgai gyventi suvokiant, kad elgiesi prieš savo įsitikinimus! Todėl įsitikinimai pradeda judėti paskui elgesį.

Gal aš kažko nesuprantu? Juk tiek žmonių negali klysti! Matyt yra daugiau informacijos...
Tai labai žmogiška. Protas nemėgsta konflikto su savimi, labai lengva smerkti, bet pažiūrėkim į veidrodį. O ten ir pamatai:

Penktasis etapas – "Aš Ne Toks Kaip Kiti". Čia ne tik pasiteisinimo viršukalnė, bet jau atsiranda moralinio pasididžiavimo.
Taip, prisitaikau, bet bent jau nesu fanatikas. Aš viską suprantu. Aš nepraradau kritinio mąstymo.

Nors iš šalies skirtumo jau beveik nesimato.