Garbė nėra kažkas, kas gali paimti Tave už rankos.

Kai nuo žmogaus nusisuka garbė, ima atrodyti, kad atimama teisė būti garbingam ir vertinamam.

Tada atrodo, kad išorinis pasaulis bando primesti savo melagingą tiesą, o vidinis pasaulis pradeda svyruoti nuo neteisybės svorio.

Tikroji garbė nedingsta vien todėl, kad kažkas bando ją suteršti.

Žmonės gali atimti Tavo vardą, Tavo statusą ar Tavo ramybę, bet jie negali atimti Tavo garbės - jei pats jos neatiduosi.

Atimta garbė dažniausiai yra ne auka, o išbandymas.

Tai laikas, kai tenka suprasti, jog svarbiausia yra ne tai, ką apie Tave galvoja kiti, o tai, kas Tu esi, kai lieki visiškai vienas su savo sąžine.

Kartais prarasti garbę kitų akyse reiškia atrasti tikrąją tiesą apie save. Tai skausmingas apsivalymas nuo tuščių iliuzijų.

Kai lieka tik garbės griuvėsiai, pamatai, kas iš tiesų buvo stipru ir tikra.

Nukentėjusi garbė gali būti sugrąžinta ne teismo pagalba, ne kova ar areštu, o ramiu, oriu ir teisingu gyvenimu, kuris anksčiau ar vėliau nutildo net didžiausius kritikus ir aršiausius komentatorius.

Tuščias garbės troškimas, siekis garbę susigrąžinti per teismus, yra ne kas kita, kaip bandymas tapti garsenybe anksčiau, nei to esi nusipelnęs.

Tai mėginimas išgarsėti nepelnytai.

Žemiausias žmogaus prigimties principas, yra geismas būti bet kokia kaina įvertintam.

Garbė miršta, kai ji parduodama, arba kai teismo būna įvertinama pinigais.

Objektyviai Garbė yra kitų nuomonė apie mūsų vertę, o subjektyviai - mūsų šios nuomonės baimė.

Garbė - tai moralinis kompasas, sąžinės ir visuomenės pripažinimas. Jos reikšmė keitėsi amžiais, tačiau esmė išliko susijusi su asmens morale, sąžine ir atsakomybe.

Garbės neįmanoma nusipirkti pinigais, išsikovoti per teismus ar gauti per jėgą - ji užsitarnaujama kasdieniais poelgiais, sąžiningumu, pagalba kitiems ir ištikimybe savo vertybėms.

Per didelis garbės troškimas net pačius protingiausius paverčia bepročiais.

Garbei įsigyti nepakanka vieno žmogaus - tegul ir teisėjo - nuomonės.

Garbės negalima atimti. Ją galima tik prarasti.

Garbės troškimas - baisi jėga, veikianti prieš mus. Tai - visų nelaimių šaltinis.

Nepasotinamas garbės troškimas užtemdo protą, ir žmogus nė nepastebi jam gresiančio pavojaus.

Teisme laimėta byla suteikia tik laikiną juridinę garbę, tačiau tikroji, vidinė garbė yra žmogaus sąžinės reikalas.

Teismo nuosprendis yra tik išorinis patvirtinimas.

Jeigu teismo nuosprendis nesutampa su visuomenės teisingumo jausmu - kokioje valstybėje tada mes gyvename?

Garbė, apginta teisiniame mūšyje, turi savo kainą.

Ne visada palankus teismo nuosprendis apgina prarastą gerą vardą.

Garbė, atsidūrusi teisme, atsiduria ant bedugnės krašto, nuo kurios nulipti jau neįmanoma - nuo jos galima tik nukristi.

Baisiausia tai, kad Tavo Garbei krentant žemyn, į bedugnę, nelieka nieko, kas galėtų ištiesti Tau ranką.