Niekas nepaskelbė pavojaus. Nesigirdi sirenų, nėra gelbėjimo valčių, niekas nelipa ant stogų. Žmonės ramiai gyvena, eina į darbą, augina vaikus, remontuoja namus, planuoja atostogas.

Vanduo kyla po milimetrą. Iš pradžių apsemia žodžius - kai kurių nebegalima sakyti, kitus reikia sakyti būtinai. Paskui apsemia mintis. Vienas dar galima turėti, kitų geriau neturėti, nes vis tiek nieko nepakeisi, tik prisidarysi nemalonumų.

Vėliau vanduo pasiekia sąžinę. Tada jau žinai, kad kažkas neteisinga, bet paaiškini sau, kodėl šį kartą geriau patylėti. Juk yra šeima, darbas, vaikai, paskola. Ir vienas nieko nepakeisi. Ir galų gale ne taip jau viskas blogai.

Ir iš tikrųjų nėra taip blogai. Veikia parduotuvės, važinėja autobusai, vakarais šviečia langai. Žmonės mylisi, pykstasi, taikosi, žiūri televizorių, skundžiasi kainomis. Viskas taip, kaip turi vykti normalioje šalyje, tik vanduo jau iki kaklo.

Keisčiausia, bet prie visko pripranti, net prie vandens. Išmoksti kvėpuoti trumpiau, kalbėti atsargiau, galvoti tyliau. Ir po kurio laiko nebeprisimeni, kaip buvo sausumoje. O tie, kurie dar prisimena, atrodo keistuoliai. Vis nepatenkinti, kažko reikalauja, vis gąsdina.

Ko jie nori? Juk gyvename vis geriau. Ir tik tada, kai vanduo pasiekia burną, žmogus staiga supranta, kad visą laiką turėjo kojas ir galėjo atsistoti. Tik nebežino, kur dugnas.