Su vieningu šūkiu ir aiškia vizija naujoji jėga žengia į priekį, kviesdama visus sąmoningus piliečius prisidėti prie bendros ateities kūrimo. Jie nusprendė: jei jau gyvename nuolatinėje potekstėje, tai kodėl gi jos nepaversti tekstu. Stambiu. Rėkiančiu. Su šūkiu, kurio nereikia aiškinti, nes jis pats viską pasako apie laikmetį.

Partijos logotipas – drąsus, veržlus, tiesmukas kaip antraštė be turinio. Grafiškai minimalistinis, bet semantiškai perkrautas – tikras mūsų viešojo diskurso atspindys. Dizaineriai aiškina, kad tai „gyvybės, augimo ir nesustabdomos energijos metafora“, nors eiliniam rinkėjui tai primena visai ką kita. Bet juk čia ir esmė: kuo daugiau dviprasmybės, tuo mažiau atsakomybės.

Spalvinė gama – patriotinė, kad niekas neapkaltintų vertybių stoka. Raudona – aistra. Geltona – optimizmas. Žalia – viltis, kad gal visgi čia tik pokštas. O centre – simbolis, kuris, anot partijos ideologų, „vienija tautą“. Nesvarbu, kad vienija daugiau juoko nei pasididžiavimo – svarbu, kad vienija.

Programoje – revoliucinės idėjos: daugiau laisvės interpretacijoms, mažiau turinio, dar daugiau performanso. Politika kaip instaliacija, valstybė kaip scena, o rinkėjas – kaip statistinis vienetas, kuris vis dar tikisi, kad kažkur už viso šito slypi prasmė.

Ir štai taip, pamažu, simboliai keičiasi vietomis. Tai, kas kadaise buvo laikoma ribų peržengimu, tampa norma. O tai, kas buvo norma – tampa nuobodžia istorija, kurią prisimena tik tie, kurie dar skaito ne tik antraštes.

Galiausiai lieka klausimas: ar čia partija atspindi visuomenę, ar visuomenė – partiją? Atsakymas, kaip ir logotipas, akivaizdus. Tik kažkodėl niekam nepatogu jį ištarti garsiai.

Slava cepelinai!