Statistikos duomenimis, kelių transporte Lietuvoje per metus sunaudojama apie 2 mln. tonų kuro, arba apie 5 500 tonų per dieną. Jei Lietuva vartotų kurą įprastu tempu, 80 000 tonų kuro užtektų maždaug 14–15 dienų visam šalies kelių transportui. Akivaizdu, kad tai vyriausybės noras greičiau atliepti į vartotojų lūkesčius, nei rimtas planas šiai krizei spręsti.

Degalų kainos daugiausia formuojasi pasaulinėje naftos rinkoje, kur kainas lemia pasiūlos ir paklausos pokyčiai bei geopolitiniai įvykiai. Todėl mažos valstybės sprendimas išleisti nedidelį kiekį atsargų vargu ar gali reikšmingai pakeisti bendrą kainų tendenciją.

Antra, kyla klausimas, ar šis sprendimas yra pakankamai strategiškai pasvertas. Valstybinės naftos ir degalų atsargos pirmiausia kuriamos kaip saugumo priemonė – jos skirtos situacijoms, kai sutrinka tiekimas arba kyla rimta energetinė krizė.
Jei atsargos naudojamos kainų reguliavimui trumpuoju laikotarpiu, gali būti susilpnintas pagrindinis jų tikslas – užtikrinti energetinį saugumą netikėtais krizės momentais. Kitaip tariant, siekis laikinai sumažinti kainas gali sumažinti valstybės atsparumą galimoms krizėms.

Trečia, egzistuoja ir finansinė rizika. Jeigu rezervai dabar išleidžiami į rinką, vėliau valstybė privalės juos atkurti. Jei tuo metu naftos ar degalų kainos bus didesnės, atsargų atkūrimas gali kainuoti daugiau nei buvo gauta jas pardavus. Tokiu atveju trumpalaikis kainų stabilizavimas gali virsti finansiniais nuostoliais valstybei. 

Žodžiu, toks simbolinis sprendimas galimai turės tik trumpalaikį ir minimalų poveikį degalų rinkai.