Prezidentas sako – kalėjimo nebuvo. Seimo pirmininkas Juozas Olekas aiškina – mokame... „už pastatą“.

Tik štai Europos Žmogaus Teisių Teismas kalba visai kitaip.
EŽTT nevertino vien pastato sienų ar durų. Trys bylos. Trys skirtingais metais priimti sprendimai – 2018, 2024 ir 2026 metais. Ir visuose juose – Lietuva bei tas pats slaptas CŽV sulaikymo centras.

2018 metais EŽTT byloje Abu Zubaydah prieš Lietuvą nustatė, kad Lietuvoje 2005–2006 m. veikė slaptas CŽV sulaikymo centras, kuriame jis buvo laikomas. Lietuvai nurodyta sumokėti 100 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 30 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų.

2024 metais – antras sprendimas. Byloje Mustafa al-Hawsawi prieš Lietuvą EŽTT vėl konstatavo Lietuvos atsakomybę dėl CŽV slapto sulaikymo programos. Jam priteista 100 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 30 tūkst. eurų atstovavimo išlaidų.

2026 metų liepos 7 dieną – jau trečias atvejis. Byloje Abd al-Rahim al-Nashiri prieš Lietuvą EŽTT nustatė, kad jis daugiau kaip penkis mėnesius 2005–2006 m. buvo slapta laikomas CŽV valdomame objekte Lietuvoje. TEISMAS KONSTATAVO IR TAI, KAD LIETUVOS INSTITUCIJOS TURĖJO ŽINOTI APIE CŽV VEIKLĄ BEI BENDRADARBIAVO VYKDANT SLAPTO SULAIKYMO PROGRAMĄ. Jam priteista 30 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 10 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų.

Tai gal baikime žaisti slėpynes?

Jeigu tai buvo tik „pastatas“, kodėl Lietuva pralaimi vieną bylą po kitos ir moka kompensacijas?

Pastatai žmogaus teisių nepažeidžia. Sprendimus priima žmonės.
Todėl šiandien klausimas jau nebe vien tas, ar Lietuvoje buvo CŽV kalėjimas. Daug svarbiau – kas leido jam atsirasti? Kas žinojo? Kas pritarė? Kas davė leidimus? Ir kas šiandien taip atkakliai nenori, kad visuomenė sužinotų visą tiesą?

Tuo metu Lietuvos valstybės viršūnėje buvo:
Prezidentas – Valdas Adamkus.
Ministras Pirmininkas – Algirdas Brazauskas, vėliau – Gediminas Kirkilas.
Valstybės saugumo departamentui tuo laikotarpiu vadovavo Mečys Laurinkus, vėliau – Arvydas Pocius. Tada VSD dirbo ir dabartinis užsienio reikalų ministras K. Budrys.

Tai nėra kaltinimas šiems žmonėms.
Tai klausimas apie valstybės sprendimų grandinę.

Juk tokio objekto slapta nenuleisi parašiutu į Antavilius.

Tam reikėjo žemės, pastatų, rekonstrukcijos, pinigų, žmonių, apsaugos, skrydžių, valstybės institucijų veiksmų.

Jeigu visa tai buvo daroma JAV iniciatyva, kyla dar nepatogesnis klausimas: kas Lietuvos vardu pasakė „taip“?

Ir ar buvo bent vienas, kuris paklausė: kokias teisines ir finansines pasekmes už tai ateityje prisiims Lietuva?

Nes šiandien turime keistą atsakomybės modelį: sprendimus kažkas priėmė, kas – iki galo nežinome, dokumentų visuomenė nemato, atsakomybės nėra, tačiau sąskaitas už pasekmes gauna Lietuvos mokesčių mokėtojai.
Patogi formulė. Tik su tiesa ji turi vis mažiau bendro.