Lenkijoje laikinai sumažintas ne tik akcizas, bet ir PVM. Mažesni akcizai Latvijoje ir Lenkijoje sudaro mokestinę paskatą vežėjams degalus pirkti užsienyje. Dabar pas kaimynus lenkus dyzelino litrą galima įsigyti visu 0,5 Eur. pigiau.

Pribloškė ministerijų nenoras mažinti akcizą, o ypač argumentai.

Pasirodo, klerkai bijo Europos Komisijos, jog susigrąžinus vežėjus piltis degalus į Lietuvą, dėl padidėjusio degalų vartojimo reikės įsigyti daugiau „apyvartinių taršos leidimų“, didės CO2 mokesčiai ir transporte nebus pasiekti atsinaujinančių išteklių tikslai iki 2030 m. 

Kitos šalys nebijo, o Lietuva vienintelė bijo!?

Ir tai vadinasi Žaliasis kursas! 

Kita paradoksali situacija susiklostė dėl biopriedų įmaišomų į dyzeliną.
Prieš beveik 20 metų valstybė parašė: remiame biodegalų gamybą tam, kad mažintume priklausomybę nuo importuojamo kuro. 

Po beveik 20 metų:turime stiprią vietinę biodegalų pramonę, valstybė toliau ją subsidijuoja, gamybos pajėgumai didėja ir...

Tikslas buvo kaip ir gražus – mažesnė priklausomybė nuo importuojamo kuro. O rezultatas? 

Milijonai išleisti, tačiau du trečdalius lietuviškų biodegalų eksportuojame, o žiemą „ORLEN Lietuva“ į dyzeliną maišo brangesnį importuojamą biokomponentą (HVO –hidrovalytas parafininis biokomponentas), nes lietuviškas, pasak bendrovės, netinka arktiniam dyzelinui. 

Beje, „ORLEN Lietuva“ neslepia savo ketinimų importuojamą HVO maišyti ir vasarą. Gegužę „ORLEN“ pradėjo HVO gamybą Plocko naftos perdirbimo gamykloje. 

Skaičiuojama, jog atsisakius brangaus importinio biopriedo žiemą, dyzelino litras galėtų pigti apie 9 centus. Energetikos ministerija sako – dėl kelių centų neverta „pamesti kelio dėl takelio“. 

Tai gal pagaliau suskaičiuokite, kur tas kelias veda. Nes 9 centai nuo litro – šeimai, ūkininkui ar vežėjui jau nebe „takelis“.
Štai ir išryškėja ne vien ORLEN, bet valstybės politikos klausimas: kodėl reguliavimas sukurtas būtent taip. 

Gaunasi lietuviškas „žaliasis žiedas“: Rapsai – lietuviški. Gamyba – Lietuvoje. Gamybos proceso neigiamas poveikis aplinkai – Lietuvoje. Du trečdaliai produkcijos – eksportui. Lietuvos vartotojui­ - brangesnis importinis biopriedas. 

Ir visa tai vadiname nepriklausomybe nuo importuojamo kuro?

Jeigu problema techninė – parodykite skaičiavimus ir standartus. Jeigu biodegalų priedų prievolę galima perskirstyti per metus ir daugiau naudoti lietuviško produkto – kodėl Energetikos ministerija neieško sprendimo? 

Pasakysiu tiesiai šviesiai: Silpniausia energetikos politika yra ta, kuri subsidijuoja vietinę gamybą, deklaruoja energetinę nepriklausomybę, bet nesugeba suderinti savo pačios reguliavimo taip, kad vietinė gamyba kurtų naudą ir Lietuvos vartotojui.