O man atrodo, kad nuvažiavau: tolyn nuo telefono, nuo sugalvotų naujienų, nuo politikos, nuo kasdienybės ir nuo viso to triukšmo, kuriame dabar gyvename. Kelias yra viena iš nedaugelio vietų, kur dar galiu ramiai pabūti su savimi, todėl automobilis man visada buvo ne tik keturi ratai ir variklis. Automobilis man yra laisvė nuo pat tada, kai man suėjo 18 metų ir pačią dieną gavau teises.

Tik pastaruoju metu vis dažniau pagaunu save galvojant, kad mano laisvė brangsta. Rugsėjo viduryje 95-ojo benzino litras Lietuvoje vidutiniškai kainavo apie 1,92 euro, dyzelino – apie 2,17 euro. Jei automobilis šimtui kilometrų sunaudoja aštuonis litrus benzino, mano šimto kilometrų laisvės ratas kainuoja daugiau kaip penkiolika eurų. Dar ne katastrofa. Galiu sau tai leisti. Tačiau įdomiau ne pati suma, o tai, kodėl ji tokia ir kodėl vis didėja.

Pasižiūrėkime į naftos kainą. 2000 metais Brent naftos barelis vidutiniškai kainavo 28,66 dolerio. 2010 metais – 79,61 dolerio. 2020-aisiais – 41,96 dolerio. 2025 metais metinis vidurkis buvo 69,14 dolerio. O šių metų rugsėjo 7–14 dienomis Brent vidutinė kaina jau siekė 101,7 dolerio už barelį. Lietuvos energetikos agentūros duomenimis, tai buvo net 52,5 procento daugiau nei tuo pačiu metu prieš metus.

Taigi, per ketvirtį amžiaus naftos kaina keliavo amerikietiškais kalneliais – nuo mažiau nei 30 dolerių iki daugiau kaip 100, paskui žemyn ir vėl aukštyn. Ir kiekvieną tokį šuolį anksčiau ar vėliau pajuntame mes. Ne televizoriaus ekrane ir ne biržos lentelėje, o laikydami rankoje degalinės pistoletą ir matydami skaičius sąskaitoje.

Tačiau mokame ne vien už naftą. Šiandien Lietuvoje vien benzino akcizas sudaro 562 eurus tūkstančiui litrų, vadinasi, 56,2 cento litrui. Dyzelino akcizas – 553,60 euro tūkstančiui litrų. Prie viso to dar prisideda PVM, perdirbimas, logistika ir prekybininkų dalis. Todėl kiekvieną kartą pildamas baką aš moku ne tik už naftą. Moku valstybei, moku už energetikos politiką, moku už kažkieno sugalvotas vertybes moku už geopolitiką ir už pasaulį, kurio sprendimų pats niekaip negaliu paveikti.

O tas pasaulis šiandien daro beveik viską, kad mano šimto kilometrų ratas kainuotų vis brangiau. Karas Ukrainoje, sankcijos, tiekimo grandinių problemos, Artimieji Rytai, konfliktas su Iranu. Hormūzo sąsiauris žemėlapyje atrodo kaip siauras vandens ruoželis kažkur labai toli nuo Lietuvos, tačiau užtenka ten pradėti šaudyti, sutrikdyti naftos tiekimą ar vien sukelti rinkose baimę, kad tiekimas gali sutrikti, ir netrukus rezultatą pamatau savo degalinės švieslentėje.

Štai kokia keista mūsų pasaulio matematika: JAV prezidentas Donaldas Trumpas priima sprendimus dėl Irano už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, Artimuosiuose Rytuose skraido raketos, naftos prekybininkai pradeda skaičiuoti riziką, barelio kaina kyla, o galutinę sąskaitą gauna žmogus, kuris sekmadienio popietę tiesiog norėjo pasivažinėti automobiliu.

Žinoma, būtų pernelyg primityvu dėl kiekvieno papildomo cento degalinėje kaltinti Trumpą, Iraną ar vieną konkretų karą. Naftos kainą lemia pasiūla, paklausa, gavyba, perdirbimo pajėgumai, atsargos, transportas, valiutų kursai ir rinkų lūkesčiai. Tačiau karas turi vieną ypatingą savybę – jis nepaprastai greitai paverčia politikų sprendimus paprastų žmonių sąskaitomis. Ir tas sąskaitas dažniausiai apmoka ne tie, kurie tuos sprendimus priima.

Štai ir neišvengiamai prieiname prie kitos mūsų laikų mantros – saugumo.

2026 metais Lietuva gynybai skiria 4,8 milijardo eurų – 5,38 procento šalies bendrojo vidaus produkto. Tai istoriškai didžiausias mūsų gynybos finansavimas. Perkame tankus, šarvuočius, oro gynybos sistemas, amuniciją, statome poligonus, kareivines ir karinę infrastruktūrą, kuriame diviziją, priimame Vokietijos brigadą. Ir beveik kiekvienas toks sprendimas paaiškinamas vienu žodžiu – saugumas.

Nesiginčysiu su tuo, kad valstybė privalo gintis. Lietuva yra NATO pasienio valstybė, o netoli mūsų jau penktus metus vyksta didžiausias karas Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Apsimesti, kad grėsmių nėra, būtų kvaila. Tačiau lygiai taip pat kvaila būtų manyti, kad kiekvienas brangiai nupirktas tankas automatiškai padidina mūsų saugumą tiek, kiek už jį sumokėjome.

Todėl mane domina paprastas klausimas: o kur yra riba?

Jeigu gynybai skiriame 5,38 procento BVP, ar jau esame saugūs? Jeigu skirsime šešis procentus – būsime saugesni? O septynis? Dešimt? Kiek tankų reikia, kad žmogus pasijustų saugus? Šimto? Dviejų šimtų? O gal saugumas apskritai nėra matuojamas tankų skaičiumi?

Mes kasmet vis daugiau mokame už saugumą ir tuo pat metu kasmet vis dažniau girdime, kad dar niekada nebuvome tokiame pavojuje. Mums aiškinama, kad ginklų reikia daugiau todėl, kad pasaulis tapo pavojingesnis. Kai ginklų nuperkame daugiau, paaiškėja, kad pasaulis tapo dar pavojingesnis, todėl reikia dar daugiau ginklų.
Ir ratas sukasi. O tuo tarpu Krašto apsaugos ministerija švenčia atostogų pabaigą už menkus 50 tūkstančių mūsų gynybai skirtų eurų.

Šią savaitę Slovakijos premjeras Robertas Fico pasakė dalyką, su kuriuo galima sutikti arba nesutikti, bet kurį verta bent išgirsti. Jo teigimu, „strategijos sunaikinti Rusiją per karą Ukrainoje nesėkmė paskatino kai kuriuos Vakarų politikus manyti, kad jeigu tikslo nepavyksta pasiekti pasitelkus Ukrainos kariuomenę ir visapusiškai ją remiant, tuomet reikia dėti visas pastangas, kad būtų išprovokuotas NATO ir Rusijos konfliktas“. Fico taip pat kalbėjo apie „karo vanagus NATO“, kurie, jo žodžiais, mėgina Ukrainos karą paversti tiesioginiu NATO ir Rusijos konfliktu.

Tai Roberto Fico vertinimas, o ne įrodytas faktas. Bet klausimas, slypintis už šių žodžių, man atrodo daug svarbesnis už patį Fico: kur baigiasi pasirengimas karui ir prasideda gyvenimas karu?

Juk karas seniai nėra vien kareivių reikalas. Karas yra ir milžiniškas verslas. Kai valstybės paskelbia, kad gynybai skirs penkis procentus BVP, vieniems tai reiškia grėsmę, o kitiems – užsakymus. Amunicijos, radarų, dronų, elektronikos, šarvuočių ir karinių sunkvežimių gamintojams – milijardinius užsakymus.

Tai nereiškia, kad ginklų gamintojai sukelia karus. Toks teiginys būtų pernelyg primityvus. Tačiau būtų ne mažiau naivu apsimesti, kad šimtus milijardų generuojanti karinė pramonė neturi ekonominių interesų. Turi. Kaip juos turi naftos kompanijos, bankai, farmacijos ar technologijų korporacijos.

Todėl pilietis turi teisę klausti ne tik, kiek skirsime gynybai. Jis turi teisę paklausti, ką už tuos pinigus gausime. Ne kiek tankų, ne kiek raketų ir ne kiek šarvuočių, o kiek saugumo. Nes tai nėra tas pats.

Ir štai čia vėl grįžtu prie savo automobilio ir to daugelio nuomone visiškai nereikalingo šimto kilometrų rato. Gal kam nors jis atrodo kvailas, ekonomiškai neracionalus ar net ekologiškai neatsakingas. Gal kada nors man bus paaiškinta, kad ir ši maža mano prabanga turi būti apribota dėl klimato, karo, sankcijų, energetinio saugumo ar dar kokio nors didžiojo vertybinio tikslo. Bet man tie šimtas kilometrų yra labai konkretus laisvės matavimo vienetas. Tiesiog galimybė atsisėsti į automobilį ir važiuoti ten, kur noriu ir kada noriu.

Mes nuolat girdime, kad už laisvę reikia mokėti. Aš su tuo sutinku, tik labai norėčiau žinoti, kiek ir kam aš moku. Nes jeigu kiekvienais metais už savo saugumą mokame vis daugiau, bet kiekvienais metais mums sakoma, kad esame vis mažiau saugūs, gal kada nors verta sustoti ir patikrinti, ar sąskaitoje nėra klaidos?

Šiandien dar galiu įsipilti pilną baką, atsisėsti į automobilį ir nuvažiuoti savo šimtą kilometrų į niekur. Rytoj tas pats ratas gal kainuos keliais eurais daugiau. Poryt – dar daugiau. O per teisingąją televiziją tuo metu man vėl aiškins, kad visa tai daroma dėl mano saugumo, mano valstybės ir mano laisvės.

Todėl man kyla vienas labai paprastas klausimas: kiek dar turi pabrangti mano laisvė, kad pagaliau pasijusčiau saugus? Dar 1953 metais JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris perspėjo: “Kiekvienas pagamintas ginklas, kiekvienas į vandenį nuleistas karo laivas, kiekviena paleista raketa galų gale reiškia vagystę iš alkstančių ir nepamaitintų, iš šąlančių ir neaprengtų.“
Praėjo daugiau kaip septyniasdešimt metų. Ginklai tapo modernesni, raketos – tikslesnės, o sąskaitos – didesnės. Tik klausimas liko tas pats: kiek savo gyvenimo ir laisvės žmogus dar turi atiduoti, kad jam būtų pažadėtas saugumas?