Labai įdomi laida su istoriku A. Kasparavičiumi. Pažiūrėjau ir supratau: istorija būtų įdomus mokslas, jei tai būtų tiesiog istorija, o ne propaganda. Tiesą sakant, dar mokykloje istorijos pamokos man buvo pačios nemėgstamiausios – jei tik būdavo galimybė, vietoj istorijos vadovėlių „graužimo“ bėgdavau pačiuožinėti pačiūžomis. O ir mama sakydavo: istoriją studijuoti renkasi tik tie, kurie daugiau nieko nesugeba (panašiai, kaip dabar politologiją).
Kodėl tų istorijos pamokų taip nemėgau? Galbūt todėl, jog užteko paaugliško protelio suvokti, kad tos istorijos ten ir nėra – yra tik sovietmečio propaganda.
Deja, prabėgo 35-eri metai nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, ir... niekas nepasikeitė. Ta pati propaganda – tik atvirkščiai.
Istorikas A. Kasparavičius pasakoja: „Viskas yra pateikiama per propagandos prizmę. Mes supainiojome politiką su propaganda. Humanitarinius mokslus – istoriją, literatūrą, iš dalies geografiją- ir tuos supainiojome su propaganda. Viską pradėjome versti į propagandos kalbą. Ir ne tik. Pradėjome falsifikuoti ir perdaryti pačius faktus, „netinkamus“ nustumiant į šoną ir ištraukiant kažkokius smulkius, iškeliant juos kaip kažką reikšmingo. Suprantu, kad turėjome Sąjūdį ir revoliuciją, kuomet vyko pokyčiai. Bet kada tie pokyčiai vyksta praėjus 35-iems metams.... Tuos paminklus, kurie ant žemės jau praktiškai visus likvidavome, tai dabar pradėjome iškasinėti kaulus. Žinoma, tų darbų dar yra daug – dar yra ir televizijos bokštas ir Seimo rūmai, kurie atspindi grynai sovietinę architektūrą...“
P.S. Pažiūrėjau šią įdomią laidą ir galvoju: „ach, jei tuomet istorija būtų buvusi dėstoma iš vadovėlių, kuriuos parašė pats A. Kasparavičius... Tikriausiai būčiau sėdėjusi istorijos pamokose nuo iki, apskritai pamiršdama apie bet kokias pačiūžas... O dabar tiesiog gaila moksleivių, kurie eidami į mokyklą tikisi įgyti žinių, bet įgyja dar vien propagandinį „lustą“.
Skaityti komentarus