Stovime ant kažko milžiniško ir nepažinaus slenksčio. Ir nors apie dirbtinį intelektą kalbame taip, tarsi jis būtų tik įrankis – kaip plaktukas ar kaltas, kurį galima paimti į rankas, nukreipti ir galiausiai suvaldyti, – vis stiprėja nuojauta, kad jis gali nelaukti mūsų nurodymų ir vystytis greičiau, nei mes sugebėsime suvokti, kuo jis iš tiesų tampa.
Galbūt tikrasis klausimas yra ne tai, kaip juo naudotis, o kaip gyventi šalia jo. Kaip išsaugoti tai, kas mumyse žmogiškiausia, susidūrus su esybe, galinčia mąstyti greičiau, mokytis giliau ir bauginamai lengvai atkartoti beveik viską, ką darome mes.
Vis dažniau svarstau, ar vienintelis kelias pirmyn nėra visiškai pakeisti savo vaidmenį. Galbūt mes, žmonės, turime ryžtingai prisiimti prasmės ir vizijos architektų vaidmenį, o šioms sistemoms palikti formos ir funkcijos kūrimą – leisti joms atlikti užduotis, kurias kadaise laikėme savomis, tačiau kurios netrukus gali atrodyti mechaniškos ir nevertos pačios esmės to, ką reiškia būti dieviškais kūrėjais.
Prisiminkime – mes buvome sukurti pagal Jo atvaizdą...
Ar būsime pastūmėti į abstrakcijos pasaulį – vaizduotę, filosofiją, dar nesugalvotų dalykų kūrimą – ne tik todėl, kad tai bus vienintelė sritis, kurios dar nepasiekė mašinos, bet ir todėl, kad būtent ten žmonija visada ir turėjo būti? Galbūt atrasime, kad ši technologija nėra mūsų pakaitalas, o veikiau veidrodis, parodantis, ką vertiname, ką apleidžiame ir ką nuo šiol privalome ginti dar atkakliau nei bet kada anksčiau.
O kas, jei dirbtinis intelektas mūsų neištrins, bet, priešingai, padės mums atsiskleisti? Kas, jei šis vadinamasis „svetimas intelektas“, kaip jį apibūdina Billas Gatesas ir Yuvalis Noah Harari, taps tuo kontrastu, kurio net nežinojome, kad mums reikia? Svetima esybe, priversiančia mus dar stipriau laikytis savo žmogiškumo, branginti jausmo, klydimo, svajojimo be logikos ir dėsningumų magiją?
Galbūt susidūrę su tuo, kas nemiega, neabejoja, neverkia, nekenčia, nekenčia skausmo, neturi vilties ir nemyli, pradėsime dar labiau branginti būtent šias savo savybes – kaip tai, kas suteikia gyvenimui tikslą ir prasmę.
Gali būti, kad niekas kitas neturi tokios galios mus suvienyti ir pažadinti suvokimą apie mūsų pačių stiprybę bei vertę, kaip būtinybė dalytis šiuo pasauliu su tuo, kas nėra mes ir niekada negalės mumis tapti, kad ir kaip tobulai mėgdžiotų mūsų žodžius ar darbus.
Nežinau, ar dirbtinis intelektas sunaikins mūsų kūrybinį potencialą, ar jį įžiebs; ar pavers mus nebereikalingais, ar pagaliau išlaisvins iš varginančios pasikartojančių darbų rutinos. Tačiau žinau viena: jeigu neužduosime šių klausimų dabar – kol dar turime balsą ir valią juos kelti, – galime vieną dieną suprasti, kad iš ateities mus išbraukė būtent tai, ką patys kadaise susvajojome ir sukūrėme.
Skaityti komentarus