Prisipažinsiu, kad pastarasis mėnuo mano gyvenime buvo kupinas pavydo. Ir pavydėjau ne bet ko, bet ....svetimų vyrų.
Pirmiausia, Lenkijai pavydėjau jos Prezidento. Turbūt, jau žinote dėl ko..
O paskui, keliaudama po Maroką, užpavydėjau jam jo vadovo, t.y. karaliaus. O kaip nepavydėti?...
Papasakosiu tik trumpai.
Štai važiuojame su gidu skersai-išilgai Maroko ir gidas pasakoja:

„Štai, pažiūrėkite, šioje vietoje prieš 15 metų nebuvo nieko. O dabar- prabangūs viešbučiai, gyvenamieji kvartalai, restoranai, tviskančios parduotuvės. Savo investicijas čia atveža ir D. Trumpo šeima ir Holivudo žvaigždės ir kiti pasaulio milijardieriai...“
Ach, atsidūstu, ir užsimanau apsilankyti R.de Niro viešbučio restorane. Deja, patekti nepavyksta, būtina rezervacija, prie kurios taip pat didžiulės eilės...
Važiuojame toliau. Gidas pasakoja, kaip Marokas ruošiasi futbolo pasaulio taurės čempionatui.
Antras pagal dydį pasaulyje stadionas Casablankoje (115K vietų) bus pastatytas per trejus metus. Per devynis mėnesius jau atlikta 30 proc visų darbų.
Maroko sostinėje Rabate esantis stadionas (70K vietų) buvo visiškai rekonstruotas per dvejus metus.
Ach, prisimenu tą nelemtą Vilniaus stadioną ir jo šimtmečio statybas, apaugusias įvairiausiais gandais, kurių daugiau, nei Kasablankos stadione žiūrovų vietų. Guodžia tik tai, kad stadioną turi Kaunas, su kurio statyba tikrai nepasišiukšlino.
Toliau važiuojame naujutėle autostrada Marakešas- Agadiras. Kelias – kaip ledas, jokių remontų ir kamščių. Ši 300 km ilgio autostrada, prasiknisus pro visus Atlas‘o kalnų masyvus, buvo pastatyta per trejus metus. Kartu su visu tuneliu.
Ach, prisimenu tą nelemtą Kėdainių tiltą, kuris buvo remontuojamas trejus metus. Prisimenu ir nesibaigiančius kamščius bei remontus Lietuvos keliuose, dėl kurių vos nepavėlavau į lėktuvą, nors visada iš namų išvykstu su didžiuliu laiko rezervu. Prisimenu, kad Kėdainių centre vėl laukia spūstys, mat kažkoks tiltukas per upelį bus remontuojamas dvejus metus.
Ach, kad mums taip vietoj Kėdainių mero tą Maroko karalių – nors vienai dienai....Pasvajoju ir čia pat prisimenu, kad valdžia tėra tik tautos sąmonės veidrodis, todėl nėra čia ko burnoti...
Gidas pasakoja, kad visas šias statybas vykdė kinų kompanijos. Negana to, su ta sąlyga, kad čia dirbdamos, apmokys vietinius marokiečius savo technologinių gudrybių, kad pastarieji vėliau tokias statybas galėtų vykdyti patys.
Ach, ir vėl atsidūstu. Gerai tam Marokui – čia kinai nekelia jokios nacionalinio saugumo grėsmės. O štai Lietuvoje, anot Žygio, kelia – ir dar kokią. Todėl, norėdami apsisaugoti nuo tos grėsmės, mes Lietuvoje tik galime pirkti kiniškus virdulius ir sukneles (bliam, pati tokią ką tik nusipirkau), bet šiukštu negalime iš kinų pasimokyti, kaip tiltuką per upelį galima būtų pastatyti ne per trejus metus, o per tris valandas.
„Su tokiais tempais jūs greitai tapsite naujuoju Dubajumi“, - savo susižavėjimą išreiškiu gidui ir čia pat jį.... suerzinu.

„Ką reiškia tapsime Dubajumi??? Mes juo netapsime, mes jį šimtą kartų pralenksime. Mes juk net naftos neturime“, - atšauna gidas. Ir suprantu, kad didžiulį ekonominį augimą patiriančios šalys varžosi ne kiek ištekliais ar technologijomis, bet kiek savo šalių vadovų....protu.
Ach, ir vėl atsidūstu... Kuo mes galime varžytis su kaimynais? Na, nebent priešų skaičiumi.
Vėliau kalba atsargiai pasisuka apie politiką. Gidas pasakoja, kad Maroko santykiai su kaimyniniu Alžyru labai įtempti ir kad tik Maroko karaliaus diplomatinių gebėjimų dėka šalyje vyrauja ramybė ir palankus investicinis klimatas.
„Su kiekvienu durniumi reikia kalbėtis, kviesti jį prie stalo ir išklausyti ko jis nori. Tada galima surasti kažkokius sprendimus, kurie tiktų ir vieniems ir kitiems“- pasakoja gidas.
Ach, tiesiog atsidūstu ir, tarsi dykumos miražą, pamatau mūsų šalies tuščius kostiumus.
Toliau gidas parodo tiesiog šalia viena kitos sustatytas mečetes, bažnyčias ir sinagogas. Šioje šalyje vietos yra visiems – ir musulmonams ir katalikams ir žydams. Ir čia nėra jokių nei rasinių, nei religinių konfliktų – visi gyvena taikiai ir vienas kitą gerbdami. Nežinau kodėl, bet jaučiau tik todėl, kad ši šalis tiesiog turi vadovą, kuris savo realizaciją mato per šalies vizijos kūrimą, o ne per konfliktų kurstymą ar priešų ieškojimą.
Taigi, pavydžiu Marokui. Ne tik jo beribių dykumų, užburiančių kalnų ir nuostabios Atlanto vandenyno pakrantės, bet ir, pirmiausia, jo Karaliaus. Taip sakant, pavydas užgraužė bambą, ir nėr čia ko slėpti.
















Skaityti komentarus