Yra keista vieta, kurioje daugelis iš mūsų gyvena jau gana ilgą laiką.
Vieta, į kurią neateini savo noru, o patekęs supranti, kad išėjimo nėra.
Aš ją vadinu „laukimo kambariu“.
Tai vieta, į kurią patenki prasidėjus prabudimui, kai iliuzijos subyra, kai pamatai per daug, kad galėtum grįžti prie to, kuo buvai anksčiau. Tai vieta, kur atsiduri, kai pasitikėjimas institucijomis ištirpsta, kai sugriūva pasakojimai, su kuriais užaugai, kai akis į akį susiduri su nepatogia, dažnai sunkiai pakeliama realybe to, kas slypi už valdžios, už sistemų, už kruopščiai sukonstruotos pasaulio versijos, kuri mums visiems buvo pateikta.
Kad čia patektum, turėjai visko atsisakyti iš naujo išmokdamas. Turėjai nusimesti įsitikinimus, tapatybes, prielaidas, net dalis savęs, kurias kadaise branginai. Turėjai viską statyti iš naujo nuo pat pagrindų – dalis po dalies, tiesa po tiesos, intuicija po intuicijos. Ir net dabar vis dar esi tame procese, vis dar keitiesi, vis dar tobulini supratimą, vis dar matai vis daugiau.
Bet kai čia atsiduri, kažkas pasikeičia, nes iš šios vietos pradedi laukti.
Lauki, kol pasaulis pasivys.
Lauki, kol kiti pamatys tai, ką matei tu, suabejos tuo, kuo abejojai tu, pajus tai, ką jautei tu. Lauki pokyčio, lūžio taško, momento, kai viskas, kas atrodo akivaizdžiai sugedę, pradės virsti tuo, kuo turėtų būti.
Pasauliu, kuris yra suderintas su kažkuo aukštesniu.
Pasauliu, kuris atspindi gėrį, darną, tiesą, pasauliu, kuris atrodo taip, tarsi būtų sukurtas mylinčio Dievo, o ne šia suskilusia, konfliktų pilna, susiskaldžiusia, chaotiška, dažnai žiauria realybe, kurioje mes gyvename. Ir todėl tu lauki…
Lauki, kol viskas, atrodo, dar labiau blogėja. Lauki, kai triukšmas didėja, kai prieštaravimų daugėja, kai jausmas, kad kažkas iš esmės yra ne taip, tampa nebeįmanoma ignoruoti. Lauki per vilties ir nusivylimo ciklus, aiškumo ir sumišimo, judėjimo ir stagnacijos, entuziazmo ir nusivylimo.
Ir pamažu supranti dar vieną dalyką – iš šio laukimo kambario išėjimo nėra.
Nesvarbu, ar pasineri į viską, kas vyksta, ar visiškai atsiriboji. Nesvarbu, ar žiūri į pasaulį globaliai, ar susitelki tik į savo artimiausią aplinką, šeimą, kasdienį gyvenimą.
Tu vis tiek esi čia.
Nes laukimo kambarys nėra vieta už tavęs ribų – tai būsena, kurią nešiojiesi savyje, kai jau pamatei. Kai supranti, nebegali nebesuprasti. Kai pamatai, nebegali nebematyti.
Vienintelis kelias iš čia – ne per blaškymąsi, ne per neigimą, ne per pasitraukimą. Vienintelis kelias – transformacija. Ne tavo, tu jau joje. Pasaulio.
Ir todėl mes liekame čia, šioje keistoje tarpinėje erdvėje – jau nebe tie, kas buvome, bet dar negyvename pasaulyje, kuris, žinome, yra įmanomas. Pasaulyje, kurį galime jausti su absoliučiu tikrumu, bet dar negalime iki galo paliesti. Pasaulyje, kuris egzistuoja visai šalia, ranka nepasiekiamas, ne iš fantazijos, o atpažintas kaip tiesa.
Todėl mes sėdime su tuo žinojimu. Sėdime su tuo ilgesiu. Sėdime laukimo kambaryje.
Ir galbūt sunkiausia dalis yra ši…
Giliai viduje mes žinome, kad laukiame ne tik kol pasikeis pasaulis – mes laukiame, ar jis apskritai kada nors pasikeis.
Skaityti komentarus