Pastebiu, kad jau kurį laiką tarpusavyje kariauja dvi visuomenės grupės „Už konservatorius“ ir „Prieš konservatorius“. Nesidomintys politika stebi situaciją ir klausia, o kur gi dingo pagarba kitokiai nuomonei? Kas vyksta? Neliko jos – kitokios nuomonės. Neliko. Geriau visai viešai nereikšti savo nuomonės politikos klausimais, nes, jei pasakysi ne tai, ką nori girdėti „Už konservatorius“ visuomenės grupė, gali susigadinti sau gyvenimą taip, kad norėsi būti negimusiu. Galimai neteisėtais būdais suinteresuoti asmenys sugebės iš teisėsaugos institucijų gauti medžiagą kaip tavo proprosenelis 1870 metais buvo pagautas gaminantis naminukę ir buvo nubaustas bei padarys iš tavęs nusikaltėlio anūką. Visos galimybės siekti karjeros Lietuvoje dings akimirksniu, jei nepriklausai „Už konservatorius“ visuomenės grupei. Kiek gyvenimų ir karjerų tokiu būdu buvo sugadinta? Šimtai...

Žinot, pastaruoju metu kova „Už konservatorius“ ir „Prieš konservatorius“ tapo tokia matoma ir peržengianti sveiko proto ribas, kad mane verčia nerimauti. 

Štai praėjusią savaitę prie Seimo vyko Andriaus Tapino ir jo komandos organizuotas mitingas „Gėdos diena“. Gyvename demokratinėje valstybėje (noriu tikėti) ir visuomenė turi teisę išsakyti savo nuomonę įvairiais klausimais. Išsakė. Susirinko tikrai gausus būrys mitinguotojų, nešinų liberalų, „Laisvės partijos“, konservatorių ir „žaliųjų“ vėliavomis. Net partijų skyrių pavadinimai ant vėliavų buvo užrašyti. Pati mačiau einančius senjorus pro Seimo langus. Važiavo autobusais. Seimo nariai tądien publikavo nuotraukas su svečiais iš regionų. Matyt kvietė į ekskursijas Seime būtent tą dieną. Tegul. Organizatoriai darbą atliko nepriekaištingai.

Prieš keletą mėnesių tokia pat gausi minia su savo vėliavomis protestavo prieš nekilnojamojo turo mokestį ir mokestinę reformą. Prieš keletą metų dar didesnė minia buvo susirinkusi prie Seimo. Taip pat organizuotai važiavo autobusais. Tik vėliavos kitos. Žiniasklaidoje abi šios akcijos buvo vertinamos ir aprašomos labai skirtingai. Vieni mitinguotojai – pilietiški šaunuoliai („Už konservatorius“), kiti – neišsilavinę kaimiečiai, „vatnykai“ („Prieš konservatorius“). 

Šeimos, darbovietėse, draugų kompanijose žmonės nebegali be pykčių diskutuoti politiniais klausimais. 

Jau kurį laiką jaučiu, kad politinės nuostatos visuomenėje tampa itin radikalios, kompromisas ir priešingos nuomonės toleravimas tampa beveik neįmanomas. Žibalo į ugnį vis įpila politikai, žiniasklaida, visokie „įtakotukai“. Visuomenės susipriešinimas pasiekė tokį lygį, kad, rodos, tuoj oponentai pereis į fizinį konfliktą. Ir tai yra realu. Nenorėčiau, kad tos dvi minios susitiktų. 

Šis reiškinys yra pavojingas valstybei.

Kai nėra dialogo, demokratija virsta nuolatine kova, kurioje svarbiausia ne spręsti problemas, o „nugalėti priešą“. Tai sukuria terpę populizmui, įgalina veikti radikalias partijas, kurios žada „griežtus sprendimus“. Visos jėgos ir resursai koncentruojami kovai. 

Poliarizuotoje visuomenėje parlamentas tampa ginčų arena. Įstatymai priimami skubiai, svarbios reformos atidedamos, valstybė stagnuoja. 

Kai neapykanta tarp stovyklų stiprėja, ginčai persikelia į gatves, kyla protestai, kartais net smurtiniai incidentai. 

Svarbiausiai, kad išorės jėgos lengviau gali manipuliuoti poliarizuota visuomene, skleisdamos dezinformaciją ir kiršindamos žmones tarpusavyje. „Penktajai kolonai“ tai – atgaiva sielai.

Mano kukliu vertinimu - XIX Vyriausybės griūtis yra minėtos kovos pasekmė. To buvo siekiama nuosekliai, pasitelkiant „Už konservatorius“ pasisakančią visuomenės grupę, teisėsaugą ir žiniasklaidą. Neteisinu nė vieno skandalų herojaus...

Artėjant Seimo rudens sesijos startui, noriu palinkėti naujai valdančiajai daugumai koncentruotis į nuoseklų darbą, nesivelti į nereikšmingas diskusijas, nesileisti būti supriešinamiems tarpusavyje. Lietuvos žmonės laukia rinkiminių pažadų įgyvendinimo. Neleiskime išsipildyti konkurentų svajonėms apie netolimą XX Vyriausybės griūtį. 

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija po ilgų svarstymų ir diskusijų nusprendė jungtis prie valdančiosios daugumos, nes Lietuvai reikia vienybės ir stabilumo.

Žmonės, neleiskime manipuliuoti mūsų jausmais, įsitikinimais, Juk valdžia, kurios politinės jėgos ji bebūtų, yra išrinkta teisėtuose rinkimuose. 

Norėtųsi, kad visuomenės priešinimas baigtųsi. Valdžia yra laikina ir gyvena ciklais. Šiandien – Tu, rytoj – Jie.

Gal būtent šis periodas Lietuvai ir bus lūžio tašku.