Gyvename laikais, kai būti lietuviu tampa „nebemadinga“. Mus bando įtikinti, kad tautinė valstybė yra XIX amžiaus atgyvena, o ateitis priklauso beformei masei, vadinamai „europiečiais“ ar „pasaulio piliečiais“. Tačiau laikas nusisegti rožinius akinius ir pažiūrėti į realybę be emocijų, remiantis logika ir istoriniais dėsningumais.

Mano esminis keliamas klausimas – „Lietuvis ar europietis pirmiausia esi?“ Tai fizinio išlikimo klausimas. Ir atsakymas čia gali būti tik vienas. Jei nesi pirmiausia lietuvis, vadinasi, esi niekas – tiesiog statistinis vienetas, biomasė, kurią istorijos vėjai nupūs į užmarštį.

Daug kas mėgsta kartoti, kad „esame saugūs kaip niekada“, nes esame Europos Sąjungos ir NATO dalis. Tai – pavojinga iliuzija.

Problema yra ta, kad didžiosios galios neturi draugų, jos turi tik interesus.

Argumentas: Jei laikysi save pirmiausia „europiečiu“, tuomet tau turėtų būti tas pats, kur gyventi – Vilniuje, Berlyne ar Dubline. Būtent tai ir vyksta. Demografinė katastrofa, kai per 30 metų Lietuva neteko beveik milijono gyventojų, yra tiesioginė to „europietiško mąstymo“ pasekmė.

Aštri tiesa: Briuseliui ar globaliam kapitalui visiškai nesvarbu, kas gyvens šioje teritorijoje – lietuviai, atvežtiniai darbo migrantai ar kas kitas. Jiems svarbu, kad teritorija generuotų BVP. Tik lietuviui, kuriam rūpi jo šaknys, svarbu, kad čia skambėtų lietuvių kalba. Jei atsisakome tautinio prioriteto, mes savo noru užleidžiame savo žemę kitiems.

Sąvoka „pasaulio pilietis“ skamba gražiai tik atvirutėse. Realybėje tai yra žmogus be atsakomybės.

Jei neliks tautos, nyks ir visa kita.Tai yra matematiškai tikslu.

Faktas: Pasižiūrėkite į Vakarų Europą. Šalys, kurios atsisakė savo kultūrinio stuburo vardan abstraktaus „multikultūralizmo“, šiandien draskomos vidinių konfliktų ir tapatybės krizių. Jos nebežino, kas jos yra.

Gamtoje tuščios vietos nebūna. Jei tu atsisakai savo tapatybės, ją pakeis kita. Jei mes, lietuviai, nenorime būti savo valstybės šeimininkai ir renkamės būti tik „vartotojais“, tai šeimininkais taps kiti. Istorija rodo – tautos, kurios praranda norą dominuoti savo pačių žemėje, išnyksta (prisiminkime prūsus, kuršius). Jie irgi turbūt manė, kad prisitaikyti yra „modernu“.

Būti lietuviu – tai atsakomybė

Šiandien matome masinį atsakomybės nusimetimą. Lietuvių kalba stumiama iš viešojo gyvenimo, mokslo, verslo. Mes patys, be jokios prievartos, pereiname prie anglų kalbos, nes taip „patogiau“.

Argumentas: Tai yra savanoriška dvasinė okupacija. Okupantas neturi atvažiuoti su tanku, jei tu pats atiduodi savo protą ir sielą svetimai kultūrai.

Globalizmas siekia suvienodinti visus, nes standartizuotą vartotoją lengviau valdyti. Tautinė kultūra, istorinė atmintis ir kalba yra kliūtis globalizmui. Todėl buvimas „pirmiausia lietuviu“ yra maištas. Tai yra pasakymas: „Aš nesu prekė. Aš turiu šaknis, turiu atmintį ir turiu tikslą, kuris didesnis nei pilnas pilvas.“

Laikas nustoti meluoti sau.
Mes negalime būti „šiek tiek lietuviai, šiek tiek europiečiai“.

Išliks tik tos tautos, kurios turės valią išlikti. Kurios supras, kad jų žemė, jų kalba ir jų kraujas yra didžiausia vertybė, kurios negalima išmainyti į nieką!

Tad atsakymas į klausimą, kas esu pirmoje vietoje – lietuvis ar europietis – yra griežtas: pirmiausia lietuvis. Be jokių „bet“. Net gyvendamas svetur.