Aš galvoju, kad
Istorija nesikartoja, bet ji rimuojasi. Šiandienos Lietuva stovi ant pavojingos ribos, kurią istorikai ir geopolitikos realistai atpažįsta su šiurpu. Mes matome klasikinį „Smetonos sindromą“: politinis elitas gyvena savo iliuzijų burbule, žaidžia didžiųjų valstybių žaidimus, o tauta – tyli, pasyvi ir stebi, kaip jos vardu daromi sprendimai, galintys paversti šią žemę išdeginta dykuma.
Lietuvoje turime 141 Seimo narį (ir dar kelis aukščiausius pareigūnus), kurie oficialiai vadinami „tautos atstovais“. Tačiau pažvelgus į jų priimamus sprendimus, kyla aštrus klausimas: kieno interesams jie atstovauja?
Lietuva neturi suverenios užsienio politikos. Mes tapome svetimų geopolitinių interesų įgyvendinimo įrankiu – buferine zona. Mūsų politikai, lyg užsukti mechanizmai, atkartoja Vašingtono ar Briuselio lozungus, net nesusimąstydami, kokia bus kaina eiliniam lietuviui.
• Faktas: Lietuva imasi iniciatyvos eskaluoti konfliktus su kaimynais (Rytų siena, Kinija), nors neturi jokių savarankiškų pajėgumų apsiginti.
• Argumentas: Tai nėra drąsa. Tai yra svetimų karų importavimas į savo kiemą. Kai 141 žmogus balsuoja už tai, kad Lietuva taptų „priešakine linija“, jie patys į apkasus neis. Istorija rodo, kad elitas pirmasis evakuojasi.
1940-ųjų Pamokos:
Elitas bėga, tauta lieka
Istorikas A. Kasparavičius savo darbuose negailestingai atskleidžia tarpukario Lietuvos pabaigos tragizmą. 1940-aisiais politinis elitas, kuris metus rėžė patriotines kalbas, katastrofos akivaizdoje tiesiog pabėgo per upelį į Vakarus arba kolaboravo. Tauta liko viena prieš okupanto tankus.
Ar šiandien situacija kitokia?
Stebint dabartinę retoriką, matome tą patį cinizmą. Mūsų valdžia nuolat kalba apie „karą“, apie „pasirengimą“, apie „neišvengiamybę“. Tai yra sąmonės militarizavimas.
Jie bando įteigti, kad karas yra norma. Bet karas mažai valstybei reiškia ne pergalę, o fizinį išnykimą.
Jei tauta leidžia 141 asmeniui (kurių reitingai dažnai nesiekia nė 20 proc.) stumti valstybę į karinį konfliktą, vadinasi, visuomenės savisaugos instinktas yra atrofavęsis.
Demografinė ir Ekonominė Savižudybė
Kol politikai žaidžia „karą“, realybė bado akis skaičiais, kurių nepaneigs joks faktų tikrintojas:
1. Išmirštanti Lietuva: Mes praradome trečdalį gyventojų. Tai, kas vyksta dabar, yra „valstybės administravimas likvidavimo fazėje“. Ar prioritetas turėtų būti tankai, ar tai, kad po 30 metų čia nebus kam kalbėti lietuviškai?
2. Skolų kilpa: Valstybė skolinasi milijardus ginkluotei ir svetimų valstybių paramai, kai mūsų pačių švietimo ir sveikatos sistemos byra. Tai rodo, kad „141-iems“ savi piliečiai rūpi mažiau nei tarptautiniai pagyrimai.
Tauta, kuri nesuvaldo savo valdžios, yra pasmerkta. Demokratija, kurioje rinkėjas neturi svertų atšaukti jam nenaudingų sprendimų, yra fikcija.
Mes matome paradoksą: politikai rėkia apie „laisvę“, bet savo veiksmais verčia Lietuvą tiesiog teritorija – poligonu didžiųjų valstybių susirėmimui.
Skaityti komentarus