Kalbos apie dialogą su Rusija ir Baltarusija niekada nebuvo išnykusios. Tik jos ilgą laiką buvo politiškai nepatogios. Tie, kurie siūlė kalbėtis, buvo iškart klijuojami etiketėmis. Tačiau šiandien situacija keičiasi.
Net Andrius Kubilius, kuris ilgą laiką atstovavo griežtai linijai, jau kalba apie būtinybę ieškoti kontakto. Latvijoje ir Estijoje taip pat girdėti balsų, kad anksčiau ar vėliau dialogas bus neišvengiamas. Lenkija kol kas laikosi kategoriškos pozicijos, ir tai suprantama, nes jų istorinė patirtis ir geopolitinė rizika yra didesnė.
Klausimas ne ar bus kalbama, o kada ir kas pirmas tai padarys. Kariniuose konfliktuose visada ateina momentas, kai atsiranda trečiasis asmuo, diplomatas ar derybininkas, kuris perima informacijos srautą ir bando ieškoti sprendimo. 2022–2023 metais, vos prasidėjus karui, buvo akivaizdu, kad Europai reikėjo paskirti aiškų įgaliotinį dialogui. To nebuvo padaryta.
Buvo sakoma, kad su Putinu nekalbėsime ir rankos nespausime. Tačiau nekalbėdamas tu net nežinai, kokiomis sąlygomis kita pusė įsivaizduoja taiką. Net Volodymyras Zelenskis yra užsiminęs, kad dialogo galimybė anksčiau ar vėliau taps neišvengiama.
Tuo metu už Europos nugaros aktyviai veikia Jungtinės Amerikos Valstijos. Donaldas Trumpas jau dabar formuoja savo geopolitinius sprendimus, ir Europa ne visada žino, kokie susitarimai gali būti pasiekti. Jei didžiosios valstybės sudarys ekonominius ar strateginius susitarimus, Europa gali likti tik stebėtoja.
Todėl klausimas labai paprastas. Ar Europa turės politinės drąsos paskirti aiškų derybininką ir imtis iniciatyvos, ar ir toliau reaguos pavėluotai? Karas nesibaigs vien tik karinėmis priemonėmis. Anksčiau ar vėliau jis baigsis derybomis.
Diplomatija nėra silpnumo ženklas. Tai neišvengiama konflikto pabaigos fazė. Klausimas tik, kas ją pradės ir kokiomis sąlygomis.
Skaityti komentarus