Ar tai visuomenės teisė žinoti, ar uždaros grupės teisė niekada neprarasti įtakos.

NEPRIKLAUSOMYBĖ ANT POPIERIAUS IR RYŠIAI REALYBĖJE

Pažvelkime ne į deklaracijas, o į pavardes ir pareigas.

Portale „Kas vyksta Kaune“ kultūros temas kuruoja Skirmantė Javaitytė. Tuo pačiu ji nuo 2021 metų yra Lietuvos žurnalistų draugijos valdybos pirmininkė. Tai reiškia, kad vienas žmogus vienu metu: 

• formuoja turinį žiniasklaidos priemonėje, 

• vadovauja organizacijai, kuri viešai kalba visų žurnalistų vardu, 

• aktyviai pasisako LRT ir žodžio laisvės klausimais.

Ar tai savaime blogai? Ne.
Ar tai kelia klausimų? Neišvengiamai.

Dar įdomiau, kai tame pačiame portale už reklamą atsakinga Agnė Andreikienė, kuri: 

• yra Seimo narės konservatorės Aistės Gedvilienės patarėja, 

• vadovauja TS-LKD Žaliakalnio skyriui Kaune, 

• ir tuo pačiu dalyvauja „nepriklausomo“ portalo veikloje.

Ar skaitytojas apie tai informuojamas?
Ar reklama, politika ir redakcinė aplinka čia tikrai atskirtos?

MEDIJŲ TARYBA IR VIEŠŲJŲ PINIGŲ KELIAI

Viešuose šaltiniuose matyti ir dar viena svarbi detalė: Skirmantė Javaitytė yra Medijų tarybos prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos narė. Tai institucija, per kurią skirstomas viešasis finansavimas medijų ir žurnalistikos projektams.

Būtent per šiuos mechanizmus finansavimą gauna ir įvairios žiniasklaidos iniciatyvos bei su jomis siejami asmenys, tarp jų ir Birutė Davidonytė. Klausimas čia ne apie formalią teisę dalyvauti sprendimuose, o apie skaidrumą ir interesų sankirtas, kai tas pats asmuo vienu metu: 

• veikia redakcinėje erdvėje, 

• vadovauja profesinei organizacijai, 

• dalyvauja taryboje, sprendžiančioje dėl finansavimo.

Ar tokioje konfigūracijoje visuomenė gali būti tikra, kad sprendimai priimami be vidinių ryšių įtakos, lieka atviras klausimas.

LIETUVOS ŽURNALISTŲ DRAUGIJA. KAM JI IŠ TIESŲ ATSTOVAUJA

Lietuvos žurnalistų draugija viešai pristatoma kaip profesinė organizacija, ginanti žodžio laisvę. Tačiau jos valdybos sudėtis verčia klausti, ar ši laisvė nėra politiškai filtruota.

Valdyboje matome: 

• Darių Chmieliauską, buvusį LRT tarybos narį iki 2020 metų, puikiai išmanantį LRT valdymo mechanizmus. 

• Gintarą Markevičių, TS-LKD narį ir kandidatą į Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybą. 

• Aurelijų Antaną Noruševičių, siejamą su aktyvia konservatoriaus Liudo Mažylio politine kampanija. 

• Sofiją Daubaraitę, buvusią TS-LKD Seimo narę, iki šiol dalyvaujančią LŽD valdybos veikloje. 

• Ruslaną Arutiunian, kurio politinė biografija taip pat susijusi su krikščionių demokratų ir vėliau TS-LKD linija. 

• Virgilijų Kubilių, ilgametį valdybos narį, aktyvų kultūrinėje ir visuomeninėje erdvėje.

Klausimas ne apie vieną pavardę.
Klausimas apie visumą.

Ar normalu, kad organizacijoje, kuri kalba visų žurnalistų vardu, dominuoja viena politinė kryptis?
Kur dingsta kitų pasaulėžiūrų atstovai?

APDOVANOJIMAI SAU PATIEMS IR KOVA UŽ „LAISVĘ“

LŽD viešojoje veikloje matome nuoseklų modelį: 

• tie patys žmonės formuoja naratyvą, 

• tie patys žmonės skiria apdovanojimus, 

• tie patys žmonės pasirašo pareiškimus, 

• tie patys žmonės stoja ginti LRT nuo bet kokios kritikos.

Tai primena ne pluralistinę bendruomenę, o uždarą ratą, kuriame laisvė reiškia laisvę nuo atsakomybės.

Ar čia ginamas žodžio laisvės principas, ar konkreti institucijų ir žmonių konfigūracija, kuri metų metus buvo patogi?

ATSKIRA PASTABA APIE DOMINYKĄ KUBILIŲ IR DVI REALYBES

Viešojoje erdvėje aktyviai reiškiasi televizijos veidas Dominykas Kubilius. Jis dažnai kalba apie teisingumą, kovą su propaganda, moralinius imperatyvus ir vertybes. Jo retorika griežta, kategoriška, dažnai nukreipta prieš „neteisingus“ balsus.

Tai jo teisė.

Tačiau čia neišvengiamai kyla klausimas apie kontekstą.

Dominyko Kubiliaus tėvas Virgilijus Kubilius yra ilgametis Lietuvos žurnalistų draugijos valdybos narys. Organizacijos, kuri: 

• viešai gina LRT status quo, 

• aktyviai palaiko konservatorių liniją žodžio laisvės klausimais, 

• ir priešinasi bet kokiems bandymams peržiūrėti šią sistemą.

Ar sūnaus moralinis aktyvizmas egzistuoja vakuume?
Ar tai dvi visiškai nesusijusios realybės, ar vis dėlto ta pati vertybinė ekosistema, tik skirtinguose lygmenyse?

Tai ne kaltinimas.
Tai klausimas, kurio niekas viešai neužduoda.

KUR BAIGIASI MORALĖ IR PRASIDEDA ELYYYTINĖS SEKTOS STRUKTŪROS

Kai: 

• žurnalistai tampa politikos dalimi, 

• politikai tampa žiniasklaidos gynėjais, 

• o gynėjai patys save apdovanoja,

laisvas žodis nustoja būti visuomenės įrankiu. Jis tampa elyyyitinės sektos simboliu, skirtu saugoti savus ir nutildyti nepatogius.

Tauta tuo metu raminama dideliais žodžiais apie vertybes.
Metai iš metų.

Klausimas paprastas.
Ar laisvas žodis Lietuvoje dar priklauso visuomenei, ar jis jau seniai laikomas įkaitu uždaroje sistemoje, kuri pati save vadina elyyytu?

Tęsinys neišvengiamas.
ELYYYTINĖ SEKTA bus ir toliau demaskuojama.