Situacija kardinaliai pasikeitė tada, kai tie patys principai buvo pasiūlyti LRT. Staiga atsirado masiniai pareiškimai apie žodžio laisvės grėsmę, protesto akcijos, viešos kampanijos ir emocinis spaudimas. Tai leidžia konstatuoti, kad konfliktas kilo ne dėl pačių taisyklių, o dėl to, kam jos taikomos.

Kitas faktinis aspektas yra sprendimų priėmimo turinys. Siūlyta, kad LRT vadovo atleidimas būtų sprendžiamas slaptu balsavimu, o ne atviru. Slaptas balsavimas nėra išimtis ar autoritarizmo požymis. Tai standartinė praktika sprendžiant personalinius klausimus, siekiant apsaugoti sprendimų priėmėjus nuo politinio ir institucinės aplinkos spaudimo. Šio principo taikymas LRT atveju buvo pristatytas kaip grėsmė demokratijai, nors kitose viešojo sektoriaus srityse jis taikomas be jokių ginčų.

Viešojoje erdvėje pasirodę protestų veidai taip pat kelia pagrįstų klausimų. Fiksuota, kad dalis kalbėtojų viešuose pasisakymuose skaitė tekstus iš telefonų, nesugebėdami savarankiškai suformuluoti pozicijos. Tai nėra stiliaus ar jaudulio klausimas. Tai rodo, kad viešai transliuojamas naratyvas yra parengtas iš anksto ir perduodamas kaip instrukcija, o ne kaip individuali pozicija.

Toliau seka ryšių analizė. Aktyviai kampanijoje dalyvaujantys asmenys yra susiję su politinėmis struktūromis, rinkimų komisijomis, partijų skyriais ir ilgalaikiu dalyvavimu valstybės finansuojamose veiklose. Konkrečiai minima dalyvavimo patirtis rinkimų komisijose Antakalnio apygardoje, politinis aktyvumas konservatorių struktūrose, šeimos narių vaidmuo rinkimų organizavime ir komisijų formavime. Tai nėra atsitiktiniai biografijos fragmentai. Tai nuoseklus politinis veikimas per ilgą laikotarpį.

Prie šių ryšių jungiasi ir finansiniai mechanizmai. Viešai žinoma, kad tie patys asmenys ar su jais susiję projektai gauna finansavimą per medijų rėmimo fondus. Minimos konkrečios sumos - 12 tūkstančių eurų vienu atveju, 6 tūkstančiai kitu. Taip pat fiksuojama, kad turinio kūrėjai, laidų autoriai ir finansavimo gavėjai dažnai sutampa arba veikia toje pačioje aplinkoje. Tai reiškia, kad egzistuoja uždara sistema, kurioje tie patys žmonės kuria turinį, gauna finansavimą ir dalyvauja sprendimų priėmimo struktūrose.

Regioninis aspektas šią sistemą tik patvirtina. Minima, kad asociacijos ir medijų projektai formaliai registruojami regionuose, pavyzdžiui, Klaipėdos rajone, nors reali veikla, ryšiai ir interesai susitelkę Vilniuje ir konkrečiose politinėse aplinkose. Tai leidžia naudotis regioninės iniciatyvos etikete, išlaikant centrinę politinę kontrolę.

Papildomą svorį šiai analizei suteikia faktas, kad LRT tarybos nariai ir pirmininkas dalyvavo parlamentinės komisijos posėdyje ir viešai kalbėjo apie bandymus daryti fizinį ir psichologinį spaudimą komisijos nariams. Tai nėra metafora ar publicistinė hiperbolė. Tai oficialiai posėdyje išsakyti teiginiai, rodantys, kad konfliktas peržengė profesinės diskusijos ribas.

Šioje vietoje žodžio laisvė nustoja būti ginama vertybė. Ji tampa etikete, kuria dengiama institucinio tinklo savisauga. Viešasis eteris, viešieji pinigai ir viešosios platformos naudojami ne visuomenės diskusijai, o spaudimui daryti ir esamai struktūrai išlaikyti.

Visa tai leidžia daryti faktinę išvadą. Tai, kas pristatoma kaip laisvo žodžio gynimas, realiai yra organizuota politinė ir institucinė gynyba, paremta ryšiais, finansiniais srautais ir viešųjų resursų kontrole. Žodžio laisvė čia naudojama ne kaip tikslas, o kaip priedanga.

Klausimas lieka atviras, bet jis konkretus. Ar visuomenė sutiks, kad viešasis interesas būtų nuolat painiojamas su siaurais grupiniais interesais. Ar bus toliau toleruojama praktika, kai kritika pavadinama puolimu prieš demokratiją, o atskaitomybė - grėsme laisvei.

Tai jau ne filosofinis svarstymas. Tai viešojo valdymo pasirinkimas.